Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Vienuolika metų pataisos namuose ir pusė šimto tūkstančių neturtinės žalos atlyginimo. Tokia bausmė skirta vilniečiui, iki suėmimo taksi vairuotoju dirbusiam Alfredui Mickevičiui (49 m.). Anksčiau šis vyriškis jau buvo teistas už vagystes bei sunkų kūno sužalojimą, o šįkart sėdo už tyčinę žmogžudystę ir nesunkų sveikatos sutrikdymą. Įniršusio agresoriaus aukomis tapo vos prieš keletą dienų jį atstūmusi sugyventinė Lilija Kamandulienė (žiauruolis šią moterį subadė negyvai) ir dvi jos dukterys (abi buvo sužalotos).
Kentė skriaudas, bet...
Po pernykštį rugsėjį įvykusios baisios tragedijos sostinės S. Batoro gatvės nedideliame mediniame namelyje aplinkiniai tik ir svarstė, kurio kaltė šioje graudžioje istorijoje esanti didesnė: ar Alfredo, taip negailestingai susidorojusio su savo moterimi ir jos dukromis, ar pačios amžiną atilsį nukentėjėlės Lilijos, šimtus kartų mokytos, kad nereikia su tokiu "debilu" susidėti, bet neklausiusios jokių patarimų, buvusios nuolat talžomos, o mylėjusios "baisuoklį" Alfredą tarsi užhipnotizuotos...
Lilija Kamandulienė, anot kaimynų, kadaise galėjo lygiuotis į aukštuomenės ponias - buvo daili, išvaizdi. Tačiau nepagirtinas gyvenimo būdas laikui bėgant padarė savo: į alkoholį vis labiau įjunkusi moteris ėmė staigiai "vysti", apsileido, pasiligojo. O kiek daugiau nei prieš dešimt metų Lilijai buvo suteikta invalidumo grupė. Dėl negalios, kaimynų žodžiais, moteriškė pati buvo kalta: kai dėl "daugiadieno gėrimo" anksčiau turėtas vyras ją išvarė iš namų, o sugrįžusios neįsileido, Lilija "iš tų nervų" kumščiais ėmė daužyti trobos langus ir žiauriai susižalojo rankas, nukraujavo. Jei ne prošal ėję atsitiktiniai žmonės, būtų mirusi! Medikai tąsyk ją vargais negalais išgelbėjo, tačiau viena Lilijos ranka liko pažeista, beveik nevaldoma... Tačiau ši negalia netrukdė Lilijai krapštinėtis namuose, o po kurio laiko susirasti net ir meilužį - ne per toliausiai gyvenantį vienišių Alfredą Mickevičių. Daug nesvarsčiusi Lilija dvi paaugles dukras paliko vyrui, o pati susirinko savo daiktus ir išsikraustė pas Alfredą.
Kaimynai negalėjo atsistebėti, kuo Alfredas Liliją patraukė. Mat šis vyras, mačiusiųjų teigimu, savo sugyventinei nerodė jokio švelnumo - būdavo grubus, atžagarus, negailestingas. Tačiau Lilija už savo mylimąjį stojo mūru: jį gynė, teisino, gyrėsi, koks "prie keturių akių" esąs geras ir malonus...
Kai kartą Lilija atsidūrė ligoninėje (jai buvo subadytas pilvas), dukros šiaip ne taip motiną įkalbėjo agresyvųjį sugyventinį pamiršti. Sugrįžusi gyventi pas vaikus (buvęs Lilijos vyras jau buvo susiradęs kitą moterį), Lilija ėmė planuoti naują gyvenimą. Bet... Viską aukštyn kojomis apvertė skaitytojui jau pažįstamas Alfredas, kone keliais atšliaužęs pas Liliją ir paprašęs atleidimo. Girdi, daugiau niekada gyvenime nesikarščiuosiąs, juo labiau nesisvaidysiąs kumščiais ar peiliu. Lilijos širdis atsileido - anksčiau policijai rašytą pareiškimą moteris atsiėmė pareiškusi, jog dėl sunkaus kūno sužalojimo niekam pretenzijų neturinti. Ir vėl kaimynai Liliją kvailino iš visų pusių, kvietė, kol laikas, atsitokėti. Esą kartą per savo "gerą širdį" jau vos nenukeliavusi į kapus. Bet Lilija, sako, tik rankomis suplazdėjusi: Alfredas pasižadėjęs pasikeisti, vadinasi, taip ir bus.
Kurį laiką šioje neoficialioje šeimynėlėje, regis, nesigirdėjo aštresnių barnių ar rietenų. Alfredas pragyvenimui uždirbdavo vairuodamas taksi, Lilija gaudavo invalidumo pensiją - gyvenk ir norėk. Tačiau po kurio laiko Lilija artimiausioms kaimynėms užsiminė savo brangiausiojo vėl pradedanti bijoti. Neblaivus jis, girdi, tampąs neprognozuojamas, elgiasi kaip sadistas. Bet tuo viskas ir baigėsi - nors Lilija nuolat vaikščiojo pajuodusiais paakiais, į policiją nesikreipė...
Vieną vakarą pamatę Liliją savo trobos kieme, kaimynai iškart ėmė šnabždėtis: matyt, atsitiko kažkas bloga, jei jau ši parlėkė namo, pas dukteris. Vienas kaimynas Lilijos tiesiai pasiteiravo, kur Alfredas. Ta esą tik ranka numojo - užsiėmęs, turįs daug darbo. O dar po kelių valandų įvyko baisi tragedija.
Supyko, kad paliko?
Išgirdę baisų klyksmą, kaimynai išbėgo į lauką ir išvydo kraujo klane gulinčią Liliją. Ji teišlemeno, kad pripjovė sugyventinis. Po kelių akimirkų su apstulbusiais kaimynais vos ne kaktomuša susidūrė didžiuliu peiliu ginkluotas Alfredas Mickevičius! Jis esą kažką pagrasino ir dingo tamsoje. Laimė, agresorių tuojau pat sulaikė policija.
Netrukus paaiškėjo, kad subadyta ne tik Lilija, bet ir abi jos dukros - Laimutė ir Aistė. Visos trys nukentėjėlės buvo nugabentos į ligoninę. Motina iškart atsidūrė ant operacinės stalo, o Laimutė ir Aistė, sutvarsčius žaizdas, buvo išleistos gydytis ambulatoriškai (beje, Laimutė tuo laiku laukėsi, o už savaitės turėjo įvykti jos vestuvės). Deja, Lilijos Kamandulienės gyvybės medikams išgelbėti nepavyko. Vėliau paaiškėjo, kad moteriai buvo mažiausiai dvylika kartų durta į krūtinę, pilvą, kojas... Ji mirė dėl ūmaus nukraujavimo.
Apygardos teismo posėdyje Alfredas Mickevičius nerodė nė kruopelytės gailestingumo. Jis atkakliai tvirtino ant buvusios sugyventinės supykęs dėl to, kad grįžęs į namus, neradęs nei maisto, nei pinigų. Kilus skandalui, Lilija esą trenkusi durimis, o tai Alfredą dar labiau įskaudinę. Jis esą atskubėjęs aiškintis ir "neišlaikę nervai". Tačiau šią porą pažinojusiųjų nuomone, Alfredas ant Lilijos mirtinai supyko vien dėl to, kad ši nuo jo pabėgo. Kažkas iš Lilijos lūpų neva išgirdęs, kad ji Alfredui pranešusi daugiau niekada pas jį nesugrįšianti.
Gyvos likusios Lilijos dukterys teisme baisėjosi motinos žudiko elgsena nusikaltimo metu. Įsiveržęs į trobą, jis esą visa gerkle suriko: "Nesitikėjot, kalės, kad ateisiu?!", ir nieko neaiškinęs ėmė švaistytis peiliu. Ir Laimutei, ir Aistei beprotis perrėžė rankų plaštakas. Laimingo atsitiktinumo dėka joms pavyko pabėgti pro antrąsias trobos duris - priešingu atveju būtų ištikęs motinos likimas...
Aukštąjį išsilavinimą turinčiam Alfredui Mackevičiui buvo skirta teismo psichiatrinė ekspertizė (kilo įtarimas, kad vyriškis serga psichikos liga). Tačiau ekspertai nustatė, kad sunkiu nusikaltimu įtariamas pilietis esąs pakaltinamas ir privalo už savo veiksmus atsakyti.
Kadangi Aistei Kamandulytei buvo pažeisti rankų nervai, ji pareikalavo iš smurtautojo 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimo. Laimutė Kamandulytė sužalojimo metu, kaip minėta, buvo nėščia, todėl atkreipė teismo dėmesį, jog gimęs kūdikis esąs silpnos sveikatos (tai moteris siejo su nėštumo metu patirtais skaudžiais išgyvenimais, stresu), be to, su raudonomis dėmelėmis ant rankų (gal tai esą motinos išgąsčio pasekmė). Laimutė prašė priteisti iš skriaudiko 100 000 litų.
Teismas rėmėsi "teisingumo bei protingumo" kriterijais ir neturtinę žalą abiem seserims gerokai apkarpė (kaip minėta, abiem nukentėjusioms merginoms buvo priteista po 25 000 litų).
