Remigijus RAINYS
Prieš 4 metus Kauno rajone, Zapyškio seniūnijos Altoniškių kaime, namą nusipirkęs buvęs kaunietis Alvydas Žilinskas (46 m.) nė neįtarė, kad naujasis jo šeimos būstas laikomas nelaimingu. "Vaiduoklių namu" šį mūrinuką vietos gyventojai praminė dar 2001 metų žiemą, kai čia kilusio gaisro metu lovoje sudegė tuometinis jo šeimininkas Laimis Čekauskas (27 m.), o verandoje vėliau buvo aptiktas smalkėmis apsinuodijusio, netoliese gyvenusio dviejų vaikų tėvo Zenono Mieliausko (36 m.) kūnas.
Tuokart pas išgerti mėgusį Laimį Zenonas užsuko jau vakarėjant. Namuose likusi jo žmona Dalė nežinojo, pas ką išskubėjo sutuoktinis, tačiau kai ryte pabudusi pamatė, jog vyras nenakvojo namie, pirmiausia savo paauglį sūnų ieškoti tėvo kažkodėl pasiuntė į L. Čekausko namus. Moteris vėliau tikino, kad turėjo kažkokią negerą nuojautą.
Netrukus šoko ištiktas berniukas parbėgo atgal, šaukdamas, jog tėvelis dega. Paauglys buvo įsitikinęs, jog viename kaimyno namo kambaryje matė lovoje degantį tėvą ir net neprisiminė, kaip, prieš išbėgdamas laukan, kliūstelėjo ant rūkstančio nelaimingojo visą kibirą vandens. Į nelaimės vietą su dukra atbėgusi Dalė rado tirštuose dūmuose skendintį namą. Moteris ryžosi įžengti vidun ir įsitikino, kad lovoje gulintis apdegęs negyvėlis - ne jos vyras. Aitrūs dūmai išginė D. Mieliauskienę laukan, taip ir nesuspėjusią pasidairyti po kitas patalpas. Moteris iškvietė policiją ir ugniagesius. Kieme jau būriavosi smalsūs kaimynai, tačiau į vidų niekas nebesibrovė. Eidama apie namą Dalė bandė pro langus įžvelgti, kas darosi kambariuose, ir stiklinės verandos tarpduryje pamatė nebegyvą savo vyrą.
Atskubėjusiems ugniagesiams daug darbo nebuvo. Tereikėjo nedideliu kiekiu vandens užgesinti gerokai apdegusią lovą ir joje teberūkstančius žmogaus palaikus. Daugiau šiuose namuose niekas nesudegė, tik storu suodžių sluoksniu pasidengė visų patalpų lubos ir sienos, aprūko langų stiklai. Ekspertams ilgai vargti irgi nereikėjo: buvo visiškai aišku, jog su kaimynu girtavęs L. Čekauskas užmigo su teberūkstančia cigarete, nuo kurios ir užsidegė patalynė bei lova.
Pastovaus darbo neturėjęs Laimis vertėsi atsitiktiniais uždarbiais, o viską, ką uždirbdavo, išleisdavo svaigalams. Kad ir tą vakarą namuose buvo girtaujama, liudijo ant stalo likę tušti buteliai ir užkandžių likučiai. Manyta, kad, kilus gaisrui, Z. Mieliauskas dar bandė išeiti iš dūmais užtvindyto namo, tačiau apsinuodijęs smalkėmis susmuko tarpduryje.
Netrukus po šio įvykio Altoniškių senbuviai L. Čekausko valdas praminė "vaiduoklių namu", nes dar puikiai prisiminė, kad ir anksčiau šio namo šeimininkus ir svečius ištikusios šiurpios nelaimės. Prieš kurį laiką namo virtuvėje buvo rastas kaimyno Stasio Lengvenio (34 m.) lavonas. Jo tėvas, taip pat Stasys Lengvenis (72 m.), "Akistatai" teigė, jog kruopščiai sūnaus mirties aplinkybių tuomet niekas netyrė. Išorinių smurto žymių pareigūnai neaptiko, tad ilgai sau galvos nekvaršino ir konstatavo, kad S. Lengvenis jaunesnysis mirė apsinuodijęs alkoholiu.
Velionis tėvas iki šiol gerai prisimena ir dar vieną kaimynystėje įvykusią tragediją: prieš keliasdešimt metų L. Čekausko tėvas Gintas Čekauskas šiuose namuose užmušė savo žmoną. S. Lengvenis dažnai matydavo, kaip iš darbo sugrįžęs Gintas savo pačią tvatindavo kastuvu ar kauptuku, mat moteriškė buvo pamėgusi pernelyg dažnai kilnoti taurelę. Kai Stasys bandydavo kaimynę užstoti, į degtinę taip pat nespjaunantis Gintas liepdavo jam nesikišti - esą jis taip savo pačią auklėjąs. Tačiau kai vienas toks žmonos "paauklėjimas" baigėsi žmogžudyste, tai išsigandęs G. Čekauskas ieškoti pagalbos pirmiausia atbėgo į Stasio namus.
Netrukus žmogžudys buvo nuteistas kalėti 12 metų, tačiau į namus sugrįžo neprabėgus ir dešimtmečiui. Pataisos namai Ginto nepataisė: grįžęs jis ne tik dar labiau įjunko girtauti, bet ir pasigėręs nevengdavo pakelti rankos prieš savo naują sugyventinę. Moteriškė ištvėrė bene tris tokio bendro gyvenimo mėnesius ir G. Čekauską paliko.
G. Čekauskas vyresnysis nuo girtavimo mirė likus 3 metams iki sūnaus žūties. Tiesa, vyriškis šią ašarų pakalnę paliko ne "vaiduoklių name" - jį nebegyvą sargo būdelėje surado autoserviso, kuriame tuo metu Gintas sargavo, darbuotojai.
Po Laimio Čekausko mirties nelaimingasis namas atiteko trims jo broliams, tačiau nė vienas iš jų čia gyventi nepanoro. Paveldėtojai visą valdą pardavė tokiai iš Ringaudų su šeima atsikėlusiai Ritai, kuri namą šiek tiek suremontavo ir prisistatė priestatą. Dukrelę auginanti šeima pasikvietė kunigą, kuris pašventino visas kertes, ir "vaiduoklių name" ramiai pragyveno daugiau nė metus. Rita nė neketino parduoti jai patikusio nekilnojamojo turto, tačiau, pasikeitus šeimyninėms aplinkybėms, reikėjo skubiai sugrįžti į Ringauduose likusio tėvo namus. "Šeimos taryba" nusprendė parduoti sodybą Altoniškių kaime, o tėvų namuose, Ringauduose, iškelti antrą aukštą. Juo labiau kad Rita tuose kraštuose turėjo nuolatinį darbą.
Šios moters skelbimą spaudoje perskaitė buvęs kaunietis Alvydas Žilinskas. Jis netrukus nusipirko jam patikusią sodybą ir su šeima persikėlė į Altoniškes, nieko nežinodamas apie jo pirkinį lydintį nelaimių šleifą. Alvydas tikino, kad net ir viską žinodamas iš anksto, vis tiek šį namą būtų pirkęs. Vyriškis mano, kad nelaimes prišaukia ne būstas, o jame gyvenantys žmonės. Gal tik, žinodamas apie anksčiau čia buvusias tragedijas, jis būtų nuo prašomos kainos nusiderėjęs kelis tūkstantėlius litų. Su dukra bei sūnumi ir vienoje Raudondvario bendrovėje buhaltere dirbančia žmona Rima į Altoniškes atsikėlęs A. Žilinskas visiškai pakeitė naujų savo valdų vidaus išplanavimą, išgriovė senąsias pertvaras bei išmūrijo naujas, o sodybą aptvėrė dailia medine tvora. Per įkurtuves namą taip pat pašventino vietos parapijos klebonas, tačiau, anot šeimininko, tai anaiptol nebuvo pagrindinis būsimos saugios būties akcentas. Norvegijoje statybininku dirbantis Alvydas dažnai šeimą palieka keliems mėnesiams, tačiau net trumpam sugrįžęs stengiasi bent kažkuo būstą pagražinti. Vyriškis planuoja, jog užsienyje užsidirbęs pakankamai pinigų, name pristatys dar ir antrą aukštą.
