Remigijus RAINYS
Pakaršio kaime (Varėnos raj.) su žmona Lina ir keturiais mažamečiais vaikais gyvenęs Rimas Volungevičius (35 m.) tą rytą ketino padėti kaimynui arpuoti grikius. Rimas niekur nedirbo, tad kiekvienas atsitiktinis darbelis buvo šiokia tokia paspirtis daugiavaikei šeimynai, juo labiau kad pagrindinio šio krašto pajamų šaltinio - grybavimo - sezonas jau pasibaigęs. Taigi kai netikėtai iš Varėnos atvažiavo Aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje profesijos mokytoju dirbęs Rimo pusbrolis Alfonsas Volungevičius (46 m.) ir šio "antrosios eilės svainis" (abu vyrai buvo vedę pusseseres) trisdešimtmetis Nerijus Alekna bei pasiūlė plaukti į žūklę netoliese esančiame Nedzingės ežere, R. Volungevičius kurį laiką dvejojo - laikytis dar išvakarėse kaimynui duoto žodžio ar pritapti prie giminaičių. Nugalėjo noras dar tą pačią dieną tris savo dukras ir sūnų pavalgydinti šviežia žuvimi. Kad žuvies bus ligi soties, Rimas neabejojo, nes automobiliu "VW Golf" atriedėję varėniškiai bagažinėje atsivežė bene šešis tinklus, tad beliko pasirūpinti valtimi.
Pasak R. Volungevičiaus brolio, Alfonsas ir Nerijus buvo pastebimai išgėrę, o Rimas juos išlydėjo visiškai blaivus ir tik ant kranto išgėrė butelį alaus. Pasiskolinta palaikė medinė valtis pasirodė esanti visiškai netinkama plaukti trims vyrams - siaura, žemais bortais ir labai nestabili, be to, dar kiaura - vandenį iš jos reikėjo be perstojo semti, tačiau žuveliautojų tai nesulaikė, nes tinklus ketino mesti netoli kranto. Lapkričio mėnesį ir oras, ir vanduo ganėtinai vėsūs, tad visi trys buvo šiltai apsirengę. Nerijus ir Alfonsas avėjo ilgaauliais žvejų batais, o Rimas iki pat krūtinės buvo užsitempęs dar nuo sovietmečio išsaugotą civilinės gynybos reikmėms skirto impregnuoto kostiumo apatinę dalį. Pusbroliai vilkėjo šimtasiūles, o Nerijus - medžiaginę striukę.
Nelaimės buvo šaukte šaukiamasi, mat žvejai nepaisė elementariausių saugumo taisyklių. Nei ši, nei bet kuri kita Nedzingės ežere matyta valtis neturėjo jokių registracijos žymių. O galiojantys įstatymai reikalauja, kad kiekviena plaukiojimo priemonė būtų registruota Mažųjų laivų inspekcijoje ir būtų praėjusi techninę apžiūrą. Beje, Varėnos rajone esančiuose 180 ežerų vargu ar priskaičiuosite bent kelias dešimtis techninę apžiūrą praėjusių valčių, mat vietos aplinkosaugininkų teigimu, vienintelis šiuose kraštuose Mažųjų laivų inspekcijos atstovas dirba Alytuje. Todėl nenuostabu, kad vyrai į ežerą išplaukė be gelbėjimosi rato ar kitų elementariausių gelbėjimosi priemonių.
Trijulė tinklus mesti pradėjo ties Purvelių kaimu, esančiu jau Alytaus rajone, apie trisdešimt metrų nuo pelkėtos, meldais ir ajerais apžėlusios pakrantės. Užsiėmę tinklais vyrai mažai rūpinosi į vidų besisunkiančiu vandeniu ir netrukus valtis ėmė skęsti. Pirmiausia vandenyje atsidūrė tinklai, kuriuose ir įstrigo šlapių rūbų į dugną traukiami žvejai. Nerijui pavyko po vandeniu nusitraukti ilgaaulius batus. Išsivadavęs iš tinklo akių jis ėmė plaukti kranto link ir šauktis pagalbos. Vyriškis matė, kaip tai vienas, tai kitas Volungevičius užsikabindavo už valties kraštų, todėl tikėjosi, kad vyrai dar kurį laiką išsilaikys nenuskendę. Priplaukęs prie nendrių sienos Nerijus atsistojo - vanduo siekė burną, tačiau reikėjo įveikti tankiai vandens augalais apaugusį pakrantės ruožą ir prasibrauti pro ežerą juosiančių krūmokšnių šabakštyną.
Kai N. Alekna pagaliau atbėgo į maždaug už 500 metrų esančią sodybą, ten gyvenanti senolė nedaug kuo būtų jam padėjusį, jei ne tą dieną jai malkų pjauti atėjęs miškuose pasislėpusiame vienkiemyje gyvenantis sūnus Juozas Vyšniauskas (48 m.) su žmona Raisa. Pamatęs šlapią, stipriai išsigandusį ir nerišliai šūkčiojantį apie ežere skęstančius vyrus žmogų, Juozas jam davė sausus drabužius ir su žmona nubėgo į pakrantę. Nelaimėlių valties niekur nebuvo matyti, tačiau įsiklausę jie išgirdo pagalbos šauksmus. Raisai pasirodė, kad šaukia vienas žmogus, o Juozas tuo metu jau bėgo į kaimyninę sodybą, kurios šeimininkai turėjo valtį. Tą dieną talkininkų buvo sulaukę ir senieji Sarafinavičiai: iš Alytaus padėti skersti kiaulę buvo atvažiavęs jų sūnus Algis Sarafinavičius (36 m.) su žentu Vidu Duliu. Išklausę trumpą J. Vyšniausko pasakojimą, vyrai skubiai nuleido į ežerą valtį ir Juozas su Algiu nusiyrė ten, iš kur sklido pagalbos šauksmai. Atplaukę į nelaimės vietą, gelbėtojai pamatė kniūbsčiomis ant pusiau nuskendusios valties gulintį žmogų. Jo rankos ir viena koja buvo įsipainiojusios į tinklą, tačiau veidas buvo virš vandens. Anot Juozo, jau plaukdami jie nelaimėliui šaukė, kad skuba padėti, tad nenustebo, kad jis nustojo šaukti. Gelbėtojai įsitikino, kad žmogus ant valties dar kvėpuoja, ir peiliu išlaisvino jo rankas bei koją iš tinklo. Plaukiant į krantą nelaimėlis pradėjo kriokti ir nustojo kvėpuoti. Krante jau laukė automobiliu "Mazda" privažiavęs V. Dulis. Įkėlę išgelbėtąjį į automobilį vyrai skubiai nuvažiavo į Varėnos rajoninės ligoninės Priėmimo skyrių. Deja, visos pastangos buvo bergždžios, nes pacientas jau buvo miręs. Vėliau teismo medicinos ekspertas nustatė, kad Alfonsas Volungevičius (jo kūną atpažino į ligoninę skubiai iškviestas budintis prokuroras) mirė plyšus širdžiai.
Netrukus į prokuratūrą atvykęs Nerijus Alekna patvirtino, kad valtyje buvo dar vienas žmogus, tad prie Nedzingės ežero išskubėjo ugniagesių gelbėtojų ekipažas. Skenduolio ilgai ieškoti nereikėjo - ištraukus tinklą Rimo Volungevičiaus lavonas rastas jo gale. Vyriškis negalėjo ištraukti į tinklo akis įsipainiojusios kojos, o permirkę sunkūs rūbai nutempė jį į dugną.
Neišvirtos žuvienės kaina šį kartą buvo dviejų žmonių gyvybės. Be tėvų liko net šeši vaikai, nelengvas gyvenimas laukia dviejų našlių. Varėnos rajono apylinkės prokuratūra, ištyrusi šį įvykį, baudžiamosios bylos nutarė nekelti, tačiau N. Alekną už brakonieriavimą žada nubausti rajono aplinkosaugos pareigūnai. Nors brakonierių gaudymas tėra viena iš vos tris inspektorius turinčios Aplinkos apsaugos inspekcijos pareigų, tačiau šiemet surašyta jau per 50 protokolų brakonieriams.
