Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Neseniai Zarasų vaikų globos namų direktorius Germanas Kanareikinas ir visas būrys šių globos namų bei Ignalinos rajono Rimšės seniūnijos darbuotojų, taip pat valstybinę Lietuvos - Baltarusijos sieną saugantys pasieniečiai, turėjo daug vargo, kol surado, sugavo ir į globos namus sugrąžino tris bėglius - du Artūrus (11 bei 15 metų) ir Marių (12 m.). ( Beje, 11 metų Artūras ir 12 metų Marius - broliukai.) Tiesa, po nekasdieniškų nuotykių penkiolikmetis Artūras Zarasų vaikų globos namuose paliktas nebuvo - jį priglaudė Švenčionių rajone, Švenčionėliuose, veikianti valdiška globos įstaiga. Viliamasi, kad gyvendamas arčiau tėvo (šis įsikūręs Švenčionyse) ir dažniau jo aplankomas, paauglys surimtės, daugiau taip vėjavaikiškai nepasielgs...
Po šeimos tragedijos - į globos namus
Į Zarasų vaikų globos namus broliukai Artūras ir Marius atvyko vasarą. Abu jie gimė ir augo Jonavoje, tačiau prieš kelerius metus šioje šeimoje įvyko didelė tragedija - tėtis nužudė motiną. Taigi vaikai neteko abiejų tėvų iškart: mama atsidūrė po žeme, o tėvas - kalėjime.
Didelis klausimas, kaip tėvai vaikais rūpinosi iki priverstinio išsiskyrimo, tačiau po to, kai šeima nori nenori buvo išsklaidyta kas kur, mažamečiai sūneliai netruko pasukti prastais keliais... Neklaužados broliukai ne tik neturėjo jokio noro lankyti mokyklą, mokytis, bet ir įjunko į klijų uostymą. Dėl šių ir panašių problemų Artūras su Mariumi atsidūrė Šiaulių rajone veikiančiuose specialiuosiuose vaikų globos ir auklėjimo namuose, kur gyveno iki praėjusios vasaros. Na, o tada jau kaip perauklėti, pasitaisę, broliukai buvo iškelti į Zarasus. Tolima Lietuvos vietovė buvo parinkta ir dėl to, kad viename Ignalinos rajono kaime gyvena šių broliukų močiutė, Aukštaitijoje yra ir daugiau jų giminaičių, taigi socialiniai darbuotojai tikėjosi, kad vieniši broliukai sulauks lankytojų, o per atostogas patys galės aplankyti močiutę, dėdes ir tetas... Beje, buvo svarstoma galimybė šiuos vaikus močiutei paimti globoti, tačiau garbaus amžiaus senolė prisipažino vargiai beįstengsianti tinkamai pasirūpinti vietoje nenustygstančiais anūkėliais. Ne itin gerai charakterizuojamų vaikų atsisakė ir kiti giminaičiai.
Nusprendė žiemoti... miške!
Broliukai netruko apsilankyti pas močiutę. Praleidę dalį vasaros atostogų vaikai privalėjo sugrįžti į globos namus ir tęsti mokslus. Taip, broliukai į Zarasus sugrįžo, tačiau greitai nusprendė, kad kaimo vienkiemyje - ten, kur visiška laisvė, kur nereikia nei mokyklos suole trintis, nei mokytis, nei grindis mazgoti - kur kas geriau. Ilgai nesvarstę broliukai nusprendė iš globos namų pabėgti. Į kompaniją, kaip minėta, jie priėmė ir keleriais metais vyresnį tų pačių namų globotinį.
Trijulė pakeleivingomis mašinomis nukako į Ignalinos rajoną, į kaimą, kuriame gyvena broliukų močiutė, tačiau pas ją svečiavosi neilgai. Nieko nesakę, vaikai nužingsniavo į šalimais ošiantį mišką ir... ėmė ręstis žeminę - joje planavo peržiemoti! Iškasę duobę sustatė rąstus, padarė šiokį tokį stogelį, iš šakų sudėliojo sienojus... Tada, patykoję ir sulaukę, kol močiutė išėjo iš namų, broliai kelissyk atsėlino į jos trobą ir nuo aukšto į mišką išsivilko senų šiltų drabužių, apsiaustų, patalynės... Aišku, nepamiršo apsirūpinti ir maisto produktais.
Močiutė iškart suprato, kas nutiko ir tuoj išsiaiškino, kur vaikai slepiasi. Senolė pabandė anūkus ir jų draugą įtikinti nekvailioti - sugrįžti į šiltus ir saugius globos namus, tačiau šie nieko nenorėjo girdėti. Prisiėjo kreiptis į Rimšės seniūniją.
- O, su tais vaikais vargo turėjome iki kaklo, - kvatodama prisiminė Rimšės seniūnė Tatjana Jarutienė. - Taigi vieną, mažiuką, giminaičiams pavyko sučiupti, o kiti du išdykėliai, vyresnieji, pabėgo!
Anot seniūnės, jei net artimiems giminaičiams nepavyko bėglių įkalbėti sugrįžti į globos namus, buvo maža vilties, kad su jais susišnekėti pavyks seniūnijos darbuotojams. Juolab kad vaikai nebuvo linkę bendrauti, derėtis - vos išvydę suaugusius žmones ar miško link artėjantį automobilį, mažieji robinzoniukai iškart pasislėpdavo miško tankmėje.
Todėl buvo nuspręsta į pagalbą pasitelkti valstybinę sieną saugančius pasieniečius. Šie atsivežė ir tarnybinius šunis. Kaip seniūnė nujautė, taip ir nutiko: išvydę nepažįstamuosius, globos namų auklėtiniai dėjo į padus. Anot seniūnės, sunku nupasakoti, koks tai buvo komiškas vaizdelis: lygiais laukais kiek įkabindami lekia du paaugliai, o jiems iš paskos - ginkluoti pareigūnai su šunimis... Beje, jei ne apmokyti šunys (jie objekto nepuola - tik paguldo ant žemės), kažin, girdi, ar pasieniečiai būtų greitakojus bėglius paviję...
Matydami, kas su išdykėliais vaikais dedasi, broliukų giminaičiai dar labiau ėmė kratytis siūlymo paimti vaikus globoti. Girdi, "nervų neužtektų" auklėti ir prižiūrėti tokius neklaužadas. Tad vaikai vėl atsidūrė valdiškoje globos įstaigoje.
Rūpėjo išgirsti, kaip bus nubausti
Zarasų globos namų direktorius Germanas Kanareikinas prisiminė, jog sugrąžinti į globos namus broliukai iškart pasiteiravo, kokia bausmė dabar jų laukia. Vaikai, matyt, tikėjosi fizinės bausmės, o sulaukė ramaus, pamokančio pokalbio. Į klausimą, kodėl pabėgo iš globos namų, kur buvo pilnai aprūpinti, broliukai atsakė atvirai: girdi, norėjo sužinoti, kokią baudą už tai gausią. Kiek patylėjęs, vienas iš bėglių pridūrė: "Ir dar norėjom patirti laisvės, nuotykių..." Apie kokią nors rimtą bausmę, anot globos namų direktoriaus, negali būti ir kalbos. Tokios priemonės esą neduotų jokių teigiamų rezultatų. O štai be eilės išmazgoti šeimynos kambario grindis - jau kitas reikalas...
Šiuo metu broliukai, anot direktoriaus, elgiasi nepriekaištingai, lanko mokyklą, ruošia pamokėles ir net nenori prisiminti savo "robinzoniškų" nuotykių. Tačiau niekas nežino, kokios mintys kirba jų mažose galvelėse. Direktorius nedrįso užtikrinti, kad šie vaikai daugiau iš globos namų nepabėgs. Mat ilgametė praktika rodo, jog linkusieji bėgti šio įpročio atsikrato gana sunkiai.
"Bėgau ir bėgsiu!"
Būtent tai - kad linkusiam į pabėgti globotiniui niekur nėra gerai - patvirtino ir Varėnos rajono Valkininkų vaikų globos namų "Spengla" direktorė Birutė Matačiūnienė.
Prieš kurį laiką minėtieji globos namai turėjo daug problemų su dviem "užkietėjusiomis" bėglėmis, dėl kurių prisiėjo ne kartą kreiptis pagalbos į policiją.
Penkiolikmetė šeštokė ir septyniolikmetė dešimtokė, iš anksto nepranešusios apie tai auklėtojai, negavusios jos leidimo, eilinį kartą slapčia pasišalino iš globos namų. Ir šių namų darbuotojai, ir policijos pareigūnai bėglių ieškojo pas drauges, pažįstamus, tėvų namuose, tačiau niekur nerado. Paaiškėjus, kad anksčiau panelės buvo nukakusios net iki Vilniaus, buvo susisiekta su kolegomis iš sostinės. Didžiulių pastangų dėka bėglės buvo surastos ir pargabentos atgal į Valkininkus. Viena buvo palikta tuose pačiuose globos namuose, o kita perkelta į Druskininkus. Tačiau, kaip direktorė girdėjo, Ievutė ir naujoje gyvenamojoje vietoje nepamiršo savo ankstesnio pomėgio, jau ne kartą buvo pradingusi... Beje, surasta pareigūnų ši paauglė, sako, tiesiai šviesiai išrėžė: "Bėgau ir bėgsiu! Ką jūs man padarysite?"
Išties, už tokius neapgalvotus poelgius nepilnamečiams bėgliams nėra numatyta jokių griežtesnių apribojimų, sankcijų. Juos galima tik pamokyti, na, galbūt pabarti. Gerai, jei paauglys ar paauglė suvokia, kad elgėsi blogai, kad neapgalvotais žingsniais sudarė daug problemų globėjams bei paiešką vykdžiusiems pareigūnams ir padarė atitinkamas išvadas. O jei bėgliui, nepratusiam prie tvarkos ir drausmės, per sudėtinga laikytis globos namuose nustatytų reikalavimų, jei tedomina nuotykiai, pramogos, linksmybės, smagi bendraminčių kompanija? Tuomet vargu ar bepadės ir įtaigiausi pamokymai, patarimai, specialistų konsultacijos... O juk nuotykių ieškotojai (ypač paauglės merginos) greičiausiai net nesusimąsto, jog beieškodami tų nuotykių gali stipriai nukentėti, patirti karčių nuoskaudų, neišdilsiančių iš atminties visą likusį gyvenimą, o gal net tapti iškrypėlių sadistų aukomis!
Apie pavojus negalvoja
- Būtų labai gerai, kad keliauti susiruošę globos namų auklėtiniai paaugliai gerai pagalvotų, kokie pavojai jiems gresia, - svarstė Šilutės rajono Švėkšnos internatinės-sanatorinės mokyklos direktorė Laima Evaltienė. - Deja, apie tai nepilnamečiai keliauninkai paprastai nesusimąsto...
Anot įstaigos vadovės, maždaug 30 procentų čia besimokančių elgesio ir psichikos sutrikimų turinčių moksleivių yra linkę bėgti iš globos namų ar po ne kartą tai yra ir padarę. Aiškinantis tokių poelgių motyvus dažniausiai esą paaiškėja, kad vaikai ne kartą buvo bėgę ir iš savo namų. Dažnai išgirstamas bėglių paaiškinimas - norėjosi nuotykių, laisvės. Mat mokykloje yra nustatyta tam tikra tvarka, elgesio taisyklės, pareigos, o kai kuriems paaugliams (ypač anksčiau gyvenusiems be jokios kontrolės) tai tiesiog nepriimtina, nepakenčiama!
Anot internatinės mokyklos direktorės, itin daug problemų kyla su paauglėmis merginomis. Ypač su tomis, kurios į mokyklą atvyksta jau turėdamos nemenką seksualinę patirtį, už sekso paslaugas gaudavusios materialinį atlygį! Tokioms tai ne tik pinigų prasimanymas, bet ir malonumas, pramoga, be kurių gyvenimas būtų pilkas ir neįdomus... Su tokiomis probleminėmis paauglėmis, anot direktorės, gaištama daug laiko, kalbamasi, įrodinėjama, aiškinama; atrodo, jau suprato, suvokė galimus pavojus, parašė pasižadėjimą daugiau niekada nepabėgti, o, žiūrėk, po kelių dienų jos vėl nebėra!
Anot ponios Laimos Evaltienės, labai apmaudu ir dėl to, jog nemąstančiomis paauglėmis bemat gali pasinaudoti apsukrūs tipai - suteneriai, prekeiviai žmonėmis ir panašiai. Juk mergaitės esą pačios lenda į spąstus - stabdo pakeleivingas mašinas, bendrauja su nepažįstamais asmenimis, džiaugiasi pasiūlytu prieglobsčiu, materialine parama.
Šalies globos namų vadovai labai prašo žmones nebūti abejingus - kilus įtarimui ar sužinojus, jog nežinia kur keliauja globos namų auklėtiniai, kuo skubiau apie tokius bėglius informuoti tą globos įstaigą, iš kurios šie pasišalinę, ar artimiausią policijos komisariatą. Deja, tokio visuomenės sąmoningumo, pilietiškumo dar esą labai trūksta.
Beje, kai kurie globos namų auklėtiniai irgi ne pėsti: puikiai suvokia, kad negalima pakeleivingų automobilių stabdyti prie globos namų - nužingsniuoja kelis ar keliolika kilometrų; kiti prikuria įvairiausių versijų, primeluoja, prifantazuoja...
Bėgliai trokšta nuotykių ir laisvės
Tai, kad iš globos namų pabėga globotiniai, psichologai laiko normaliu reiškiniu, tam tikru dėsningumu. Tokiu būdu vaikai esą nors laikinai pakeičia aplinką, kuri jiems per tam tikrą laiką būna įkyrėjusi - juk valdiškuose namuose privalu laikytis tam tikrų gyvenimo ir elgsenos reikalavimų, paisyti auklėtojų nurodymų, taikytis prie kitų gyventojų, kitų šeimynos narių. Psichologai mano, jog dauguma iš globos įstaigų bėgančių globotinių bėga dėl paprastų priežasčių: jie trokšta laisvės ir nuotykių, ko, patekę į valdiškus namus, iškart pasigenda... Dalis paauglių globotinių (merginų), psichologų teigimu, turi psichosocialinių sutrikimų, didesnių ar mažesnių seksualinių problemų, kurias bando šalinti ne padedant patyrusiems atitinkamų sričių specialistams - medikams, psichologams, psichiatrams, o pačiu primityviausiu būdu - vyrų draugijoje... Potencialios bėglės esą puikiai suvokia, kad nuo viešumo geriausiai apsaugo didmiesčių šurmulys, todėl daugumos globos namų auklėtinių maršrutai, kaip yra nustatę paieškos skyrių pareigūnai, dažniausiai driekiasi į didžiuosius šalies miestus...
