Melagį išdavė dviračio vagystė
Geras žvilgsnis slėpė užkietėjusį nusikaltėlį
Irena ZUBRICKIENĖ
Devyniolikmetis jaunuolis, praėjusį rudenį porą savaičių nuolankiai klūpodavęs prie Marijampolės bažnyčių ar turgavietėse ir skaičiuodavęs į skardinę įmestus gailestingų praeivių centus bei liūdna savo gyvenimo istorija graudindavęs jį užkalbindavusius žmones, nenujautė, kad "katino dienos" laisvėje jau suskaičiuotos. Malonaus veido ir gerų akių elgeta pasirodė besąs keturis kartus jau teistas vagišius, Aukštaitijoje įvykdytų nusikaltimų tinklą sumanęs išplėsti Suvalkijoje.
Turgaus moterų globotinis
Viktoras Kirilovas buvo tapęs daugelio Marijampolės turguje prekiaujančių ir nuolat perkančių moterų globotiniu. Savo vaikų turinčias moteris papirko pirmasis įspūdis: ramus, kartais besišypsantis, taikaus būdo jaunuolis nebėgiodavo su atkišta ranka paskui kiekvieną praeivį, kaip mėgsta "etatiniai" elgetos, ir nepalydėdavo piktomis replikomis to, kuris abejingai praeidavo pro šalį. Vis toje pačioje turgaus vietoje priklaupęs ant vieno kelio jis nunarinta galva laukdavo, kol skardinėje susidarys vienas kitas litas, ir nueidavo savo keliais. Vaikino veidą nutvieksdavo plati šypsena, kai turgaus moterys pavaišindavo jį obuoliais, slyvomis. Šioms geraširdėms Viktoras pasipasakojo savo gyvenimo istoriją. Sakė, kad yra našlaitis nuo ketverių metukų - abu tėvai žuvę avarijoje. Pirmąsias gyvenimo pamokas berniukui suteikusi jo močiutė. Tekę paragauti ir vaikų namų duonos. Prieš kelerius metus močiutė mirusi, jos vaikai pardavę turėtą butą, tad Viktoras likęs ir be artimųjų, ir be pastogės. Elgetaujančiam vaikinui kelis kartus siūlę apsigyventi pas ūkininkus - dirbti ne tik už pastogę bei kąsnį, bet ir už atlygį pinigais. Tačiau Viktoras visais atvejais būdavęs tik apgautas - dirbdavęs iš visų jėgų, bet už dyką. "Atsikandęs" tokios paramos, suvaržydavusios jo laisvę, Viktoras nutaręs laikytis savarankiškai.
Gultas - po tiltu
Pirmą kartą išmaldai ištiesti ranką Viktorui buvę gėda. Tačiau, kaip sakoma, ir šuo kariamas pripranta. Benamis jaunuolis, pagal profesinėje technikos mokykloje įsigytą tinkuotojo - dažytojo specialybę negavęs darbo, keliaudavęs po įvairius Lietuvos miestus ir rankiodavęs gailestingųjų centus. Buvę visko - smurto, vyresnių ir įžūlesnių elgetautojų reketo, moralų. Sunkiausia vaikinui būdavę pasibaigus vasarai - žmonės, nepaisydami šaltų orų, jį vaikydavę iš daugiabučių namų laiptinių, kuriose Viktoras nakvodavęs. Pastarąsias dvi savaites, kai Viktoras pateko į geraširdžių turgaus moterų akiratį, jis tikino miegodavęs netgi ne laiptinėse, o nusižiūrėjęs atokesnę vietą Marijampolės pakraštyje ir gultą įsirengęs tiesiog po tiltu per Šešupę. Savo "urve" pasiklojęs šieno, kad būtų minkščiau. Miegodavęs susirietęs, nes net ir didelis šuo vargiai būtų tilpęs jo guolyje. Pasak Viktoro, jo migis buvęs visai pakenčiamas, tik labai jau dažnai tiltą virš galvos jam drebindavusios mašinos, o prasidėjusios šalnos rietusios į ragą.
Ančiukas virto gulbe
Pačiu laiku, rudeniui įpusėjus, pagalbos ranką Viktorui ištiesė keturis vaikus turinti ir viename Marijampolės savivaldybės kaime gyvenanti pusamžių ūkininkų šeima. Sodybos šeimininkas Algirdas P. (47 m.) jaunuolį įkurdino prie ūkinio pastato įrengtame būste. Viktoras laisvai galėjo gyventi nesekiojamas svetimos akies, nes jam buvo patikėtas atskiras kambarys su būtiniausiais baldais ir virtuvė su šaldytuvu - ne tik veikiančiu, bet dar ir su maistu! Ūkininkai davė vaikinui patalynę, dėl jaukumo patiesė kilimą, atnešė televizorių ir radiją. Patys nevengdavo su naujakuriu pabendrauti, bet supratingai stengėsi neįkyrėti. Daug darbų ūkininkai Viktorui neuždavė - išleisti į aptvarą avis, pašerti triušius. Kartu su jaunuoliu dirbdavo ir pats ūkininkas, kad parodytų, paaiškintų, kaip reikia viską daryti. Viktorui buvo leidžiama ne tik valgyti, kiek širdis geidžia, bet ir miegoti tiek, kiek norisi. Ūkininkas vėliau teisėsaugininkams sakė, kad elgetaudavusį jaunuolį po savo stogu priėmė ne kaip darbinį arklį, o iš gailesčio ir noro padėti, turėdamas tokias galimybes. Netgi ketino pats važiuoti į gimtuosius Viktoro kraštus, Elektrėnų link, kaip tvirtino Viktoras, ir surinkti reikiamus dokumetus naujam jaunuolio pasui padaryti (vaikinas sakė, kad jo asmens dokumentą pagrobę elgetautojais apsimetę nusikaltėliai). Taigi Viktorui, šaltas naktis leisdavusiam po tiltu, o dienas - klūpomis prie turgaus, buvo sužibusi viltis turėti šiltus namus su gera linkinčiais žmonėmis, kurie, kaip tik pasakose būna, bjaurųjį ančiuką pastūmėjo gražuolės gulbės gyvenimui.
"Gulbė" išskrido apsivogusi
Dabar jau žinoma, kad naujasis gyvenimas pas ūkininkus Viktorui apkarto per penkias paras. Vieną rytą sodybos šeimininkas, su žmona išvykdamas į Kauną aplankyti sergančio brolio, įnamiui priminė laiku atlikti kelis įprastus darbelius ir užsiminė sugrįšiąs apie pietus. Viktorui tarsi tik to ir būtų reikėję: vos tik vaikinas liko vienas, susikrovė savo daiktus, sėdo ant neprasto, vokiečių gamybos ūkininko dviračio ir išmynė Marijampolės link. Grįžti pas ūkininkus vaikinas neplanavo. Marijampolėje jis trumpam įsikūrė prie policijos komisariato pašonėje esančio Poezijos parko ir netrukus prisistačiusiems dviem nepažįstamiems vaikinams už 250 litų pardavė ūkininko dviratį. Greitas ir sėkmingas biznis tuoj pat buvo aplaistytas. Iš pradžių kartu su dviračio pardavėju gėrė pirkėjai, vėliau prie anksčiau elgetaudavusio bičiulio prisėdo panašaus likimo iš matymo pažįstami draugeliai.
Tuo metu ūkininkas Algirdas P., supratęs, jog per savo gerą širdį nusvilo, ir įsitikinęs esąs apvogtas, keikė save už nenugalimą norą padėti kitiems. Taip jau sutapo, kad dar tą patį vakarą, važinėdamas Marijampolės gatvėmis, Algirdas P. pastebėjo šlitinėjančius du girtus vyrus. Ūkininkas, mestelėjęs akylesnį žvilgsnį, atpažino buvusį savo įnamį. Vos tik jis vaikiną užkalbino, šis dėjo į kojas. Algirdas P. leidosi paskui, ir jam pavyko sulaikyti savo dviračio vagį - apsimetėlį ir mulkintoją. Neblaivaus vaikino rankas apraizgęs virvagaliu ūkininkas pats jį pristatė į policiją.
Apsimetėlis jau nuteistas
Asmens dokumentų neturėjęs sulaikytasis atkakliai tebetvirtino esąs nuo Elektrėnų kilęs Viktoras Kirilovas. Vaikino tarmė pakišo mintį, kad jis gali būti iš Aukštaitijos. Spėjimai tapo dar rimtesni, kai buvo gautas atsakymas, jog asmuo V. Kirilovo pavarde visiškai nežinomas ne tik Elektrėnuose. Trūkus sulaikytojo kantrybei, kai jį iškankino poreikis rūkyti ir pavalgyti, vaikinas prisipažino visiems melavęs savo anketinius duomenis. Paaiškėjo, kad tai iš Tiltagalių kaimo (Panevėžio raj.) atsibastęs Marius Šaparnis. Prarasto paso istoriją jis galėjo būti sukurpęs dėl to, kad buvo ieškomas Panevėžio rajono policijos. Paaiškėjo ir tai, kad ir turgaus moteris, ir geraširdį ūkininką Marius graudino nebūtomis istorijomis. Tiesa tik ta, kad vaikinas pastaruoju metu tikrai neturėjo savo nuolatinės pastogės. Nuo pat pirmųjų sulaikymo minučių tokia pastogė Mariui pagaliau buvo suteikta: pirmiau - areštinės, vėliau - tardymo izoliatoriaus kameroje. O šiandien jau aišku, kad savo tikraisiais namais apsišaukėlis ir patiklių žmonių mulkintojas dar bene dvejus metus galės laikyti kolonijos patalpas. Marijampolės teismas įrodė, kad Marius Šaparnis iš savo geradario pavogė 300 litų vertės dviratį, ir nuteisė jį kalėti dvejus metus ir tris mėnesius. Nors Marius anksčiau teistas net keturis kartus, už grotų jis atsidūrė pirmą kartą. Mat prieš tai vaikiną nuo nelaisvės tris kartus išgelbėjo amnestija, o vieną kartą jis buvo nuteistas tik lygtinai.
Ūkininkas Algirdas P. teisme prasitarė, kad nuo šiol bandys abejingai praeiti pro elgetaujančius asmenis ir savo gerais norais paremtų veiksmų į kairę ir į dešinę nežarstys.
Ginto BANAIČIO nuotrauka:
-Mariui sekdavosi mulkinti patiklius žmones
2002 03 22
