Vokietijoje krizę išgyvena vadinamoji “socialinės gerovės valstybė” - vienas iš pokario Europos santvarkos pagrindinių ramsčių. Jeigu šis ramstis sugriūtų (Vokietijoje jis jau kliba), tai Europa pasikeistų iš esmės.
Bet ar iš tikrųjų jis griūva? O jei taip, ar tai būtų blogai? Čia nuomonės pasidalijusios.
Socialinės gerovės valstybėje (kokiomis vis dar yra dauguma Vakarų Europos šalių, ypač Vokietija ir Švedija) žmogui nuo lopšio iki karsto nereikia drebėti dėl pragyvenimui reikalingų pajamų. Jis jas užsidirba, o jei dėl pateisinamų (kartais ir nepateisinamų) priežasčių jų negali užsidirbti, jį sušelpia valstybė. Žinoma, dabar ir Lietuvoje ne kitaip - niekas nemiršta gatvėje iš bado (kaip Afrikoje ar Azijoje). Tik Vakarų Europoje tos “gerovės” standartai kol kas gerokai aukštesni - Vokietijoje net ir skurdžiausieji gyvena dar ne taip tragiškai kaip Lietuvos skurdžiausieji.
Tačiau, ypač rytinėje Vokietijos dalyje, kai kas kaip tik baiminasi, kad šalies varguomenė dėl krizės nenusiristų iki lietuviško lygio. Idant tai suprastume, prisiminkime, kad Vokietiją surėmusi krizė brendo jau kurį laiką. Šešiolika metų iš pradžių sėkmingai vadovavusiems dešiniesiems krikščionims demokratams nepajėgiant įveikti vis didėjančio nedarbo, 1998 m. rinkimus laimėjo kairioji socialdemokratų ir žaliųjų koalicija, kurios vadovas kancleris Gerhardas Schroederis žadėjo per ketverius metus jį sumažinti iki trijų su puse milijono bedarbių. Nors jam tai nepavyko, jis 2002 m. dėl priešinimosi amerikiečių planams Irake buvo perrinktas, tačiau nedarbo lygis, biudžeto deficitas toliau didėjo, o šalies ūkis išvis nustojo augti. Kancleris turėjo pakankamai įžvalgos suprasti, kad biudžete tiesiog nebėra pinigų, kad laikantis Europos Sąjungos leidžiamos deficitų ribos būtų galima patenkinti visus didžiulius ligšiolinės socialinės politikos įsipareigojimus ir dar pradėti kapstytis iš nesibaigiančio nuosmukio. Todėl jis pernai ir ryžosi paskelbti socialines išlaidas sumažinti ir darbo rinką liberalizuoti numatantį itin radikalų reformų paketą “Darbotvarkė 2010”. O šiemet po ilgų derybų tarp savųjų ir su opoziciniais krikščionimis demokratais, kurie iš esmės jį palaikė, Schroederis nusprendė įgyvendinti vieną paketo komponentą - pertvarkyti darbo rinką, sumažinant išmokas ilgalaikiams bedarbiams ir sugriežtinant jų gavimo tvarką bei sąlygas.
Tai šią vasarą ir sukėlė protesto manifestacijas, sąmoningai susitapatinusias su 1989 m. “pirmadienio demonstracijomis”, padėjusiomis nuversti komunistinį Rytų Vokietijos režimą. Ironija ta, kad jas kurstė (ir jomis naudojosi savo reitingams kelti) kaip tik tų nuverstųjų komunistų politinė įpėdinė Demokratinio socializmo partija (vok. PDS). Maža to, Schroederį aršiai kritikavo bei jo atsitraukimo reikalavo ir buvęs Vokietijos socialdemokratų vadovas bei finansų ministras Oskaras Lafontaine’as, netgi grasinęs prisidėti prie naujos, dar kairesnės partijos kūrimo. Tačiau Schroederis laikosi tvirtai ir nepanašu, kad jis savo reformų kurso atsisakytų. Jį norom nenorom palaiko dauguma jei ne eilinių piliečių, tai bent Vokietijos politinio elito, visi darbdaviai, taip pat tarptautinės finansų organizacijos ir užsienio investuotojai, kurių nuomone, tos reformos netgi per baikščios.
Šiaip ar taip, Vokietija - suskilusi. Visiems vokiečiams į kraują įaugusi jau nuo Bismarcko laikų diegiama ir pirmojo pokario epochos kanclerio Konrado Adenauerio iš naujo įvesta socialinės gerovės valstybės sistema atsidūrė kryžkelėje. Ką labiau akcentuoti - rūpybinį, gėrybes perskirstantį (socialinį) aspektą ar jų gamybą, ūkio augimą skatinantį (liberalinį)? Kol Vokietija dirbančių gyventojų skaičiumi, jų pagaminamu vidaus produktu augo, nafta buvo pigi, atominė energija (kurios niekas neragino atsisakyti) dar pigesnė, tų gėrybių užteko visiems ir rinktis nereikėjo. Tačiau šaliai brangiai sumokėjus už savo susijungimą, senstant darbo jėgai, bet nemažėjant jos socialinėms pretenzijoms, o bendrovėms bėgant į pigesnį užsienį, skaudus rinkimasis nebeišvengiamas. Schroederio socialdemokratai su krikščionimis demokratais pasirinko antrąjį variantą, argumentuodami, kad tik socialinių išlaidų mažinimu bus išvis įmanoma sistemą išlaikyti (šią idėją palaiko ir naujasis Europos komisijos vadovas J. M. D. Barroso). Kairesnieji socialdemokratai ir socialistai, priešingai, įsitikinę, kad taip ji bus galutinai sužlugdyta.
To Vokietijoje niekas nenori - “amerikietiški darbo santykiai” ten laikomi baubu. Bet, daugelio ekonomistų nuomone, kaip tik dėl to Europa niekada ir nepasieks JAV ūkio augimo, našumo bei vidutinės gerovės lygių. Kita vertus, europiečiams (ypač vokiečiams) svarbiau, kad vargstantieji žmoniškai gyventų, negu kad jie turėtų galimybę nežmoniškai praturtėti.
Ar šią vokiečių nuostatą geriau įgyvendins dabartinė “liberaliųjų” socialdemokratų politika (tai tikėtina), ar būtų reikėję pasukti kraštutinių kairiųjų keliu (mažiau tikėtina), parodys ateitis. Visais atvejais Vokietija nebegyvens taip sočiai kaip prieš susijungimą, o Lietuva turbūt gyvens vis gerėliau, tad atsakant į antraštės klausimą, būtų galima prognozuoti, kad jos abi susitiks kažkur pusiaukelėje - bet gal vis dėlto, duok Dieve, arčiau dabartinio Reino žemės lygio.
