Šiandien suėjo lygiai penkiolika metų nuo tragiškų Sausio 13-osios įvykių. Panaudojus šaunamąjį ginklą ir karinę techniką užimant televizijos ir radijo objektus buvo nužudyta 14 žmonių, daugiau nei 600 sužeista. Tačiau ir šiandien baudžiamoji byla dar neužbaigta, o tai, kas vyko tomis dienomis, tebėra apgaubta paslapties.
Atsako nesulaukta
Prisimindami skaudžius tų dienų įvykius, Tėvynės sąjungos ir Liberalų frakcijos nariai Seime paragino kitus parlamentarus kreiptis į Rusijos dūmą, kad ji užtikrintų teisingumo įgyvendinimą dėl žudynių Vilniuje. Tačiau tie kreipimaisi, kurių jau buvo ne vienas, Rusijoje atgarsio nesusilaukia. Dar 1991-ųjų gruodį tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis kreipėsi į Rusijos Federacijos prezidentą Borisą Jelciną, prašydamas Lietuvai išduoti 23 asmenis, kuriuos būtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tarp jų aukštus politinius ir karinius Sovietų Sąjungos veikėjus - D. Jazovą, V. Kriučkovą, V. Ačalovą, N. Demidovą ir kitus. Kaip sakė V. Landsbergis, "nepakenktų apklausti ir buvusį SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą, kuris galėtų būti bent liudininku Nr. 1", nors jau tada, tragiškomis dienomis, jis buvo pavadintas kaltininku. Tačiau Rusija tokius kreipimusis ignoravo tada, ignoruoja ir dabar.
Tų dienų kronika
Sausio 7-ąją M. Burokevičius parašė laišką M. Gorbačiovui, ragindamas įvesti Lietuvoje prezidentinį valdymą. Tą pačią dieną Kazimieros Prunskienės vyriausybė pakėlė maisto produktų kainas. Kitą dieną Aukščiausioji Taryba tas kainas atšaukė, tačiau džinas jau buvo paleistas iš butelio.
Sausio 8-ąją apie 10 tūkst. "Jedinstvos" šalininkų mėgino šturmuoti Aukščiausiosios Tarybos rūmus, bet buvo atremti. K. Prunskienė atsistatydino iš ministrės pirmininkės pareigų.
Sausio 10-ąją Aukščiausiąją Tarybą SSRS prezidentas M. Gorbačiovas apkaltino buržuazinės santvarkos atkūrimu. Tuo laiku Vilniaus Šiaurės miestelyje jau buvo iš Pskovo perdislokuotas 234-asis desantininkų pulkas.
Sausio 11-ąją desantininkai užgrobė Krašto apsaugos departamento pastatą, Spaudos rūmus. Prie svarbiausių šaliai pastatų - Aukščiausiosios Tarybos rūmų, Radijo ir televizijos, Telefonų stočių - ėmė rinktis minios žmonių. Rusų desantininkų pulkui į pagalbą Maskva atsiunčia elitinę KGB kovinę grupę "Alfa".
Sausio 12-ąją Maskvoje M. Gorbačiovas pažadėjo, kad jėga Vilniuje nebus naudojama, tačiau "Alfai" buvo duotas įsakymas nutildyti Lietuvos radiją ir televiziją.
Sausio 13-oji. Tuoj po vidurnakčio iš Šiaurės miestelio išrieda šarvuočių kolona ir pasuka Radijo transliavimo centro link. Kai radijas buvo nutildytas, tankai pasuko Televizijos bokšto link. Beginkliai žmonės susitelkė ties TV bokštu, Parlamentu. Visi dar prisimena, kaip diktorė E. Bučelytė pranešė tautai, kad jie ateina. 1 val. 59 min. televizijos transliacija buvo nutraukta. Laisvą žodį ėmė transliuoti Kaunas.
Sekmadienio rytą po Vilnių pasklido rusų kariuomenės automobiliai. Per garsiakalbius buvo transliuojamas Lietuvos gelbėjimo komiteto ("Komitet spasenija Litvy") pranešimas, kad valdžia perėjo į jų rankas ir mieste įvedama komendanto valanda. Tačiau tai buvo neteisybė. Perversmas žlugo. Jau vasario 11-ąją Lietuvą, kaip nepriklausomą valstybę, pripažino Islandija, o vėliau ir pati Rusija, Latvija, Prancūzija, Lenkija, Italija, Estija ir kitos valstybės.
Paslapčių nesumažėjo
Tų laikų politikai: V. Landsbergis, B. Genzelis, R. Ozolas, K. Prunskienė bei kiti, yra išleidę savo atsiminimų knygas, apie šį laikotarpį jau rašoma ir istorijos vadovėliuose, tačiau paslapčių dar gana daug. Žinome, ką veikė kolaborantai, "Jedinstvo", nes jų veiksmai buvo įvertinti teismų. Žinome, ką darė ir kalbėjo M. Gorbačiovas bei jo generolai, bet štai mūsų lyderių žingsniai labai paslaptingi. Savo atsiminimuose kiekvienas stengiasi iš gražios pusės parodyti save ir sumenkinti kitus. Pavyzdžiui, knygoje "Gintarinės ledi išpažintis" K. Prunskienė rašo, kad jos vyriausybė buvo populiari ne tik šaly, bet ir pasaulyje, todėl ją ir nuvertė konkurentų nemėgstantis V. Landsbergis. Pastarasis K. Prunskienę kaltina išdavyste. O jo sprendimo, K. Prunskienei atsistatydinus, premjeru skirti A. Šimėną nesupranta daugelis. Kaip ir mistiško A. Šimėno dingimo prasidėjus agresijai. Vyriausybė liko be vadovo. Buvo manoma, kad jį pagrobė sovietų kariškiai, o vėliau paaiškėjo, kad A. Šimėnas sausio 13-osios naktį praleido pas pažįstamą Druskininkų kleboną. Ryte, sužinojęs, kad Aukščiausioji Taryba neišvaikyta, sutrikęs A. Šimėnas grįžta į Vilnių ir pasirodo Seime. Jis bando kalbėti, kad esąs teisėtas premjeras, tačiau jo pareigos jau buvo perduotos G. Vagnoriui. Aukščiausioji Taryba buvo sudariusi komisiją A. Šimėno dingimo aplinkybėms tirti, tačiau kaip ir daugelio komisijų, taip ir šios darbo rezultatai nežinomi. Nežinomi ir atsakymai į daugelį klausimų apie Sausio 13-osios paslaptis. Įdomiausia tai, kad jų daugėja: štai tik pernai per KGB rezervistų skandalą pasigirdo kalbos apie dabartinio užsienio reikalų ministro Antano Valionio slaptus įrašus. Jis įrašinėjo į Lenkiją pasitraukusio užsienio reikalų ministro A. Saudargo pokalbius. A. Saudargas buvo gavęs įgaliojimus, reikalui esant, kurti vyriausybę emigracijoje. Pats A. Saudargas sako, kad tie įrašai visai ne paslaptingi, nes jų kopijos yra Seime.
Išliks amžiams
Laikas kėsinasi ne tik į politikų, bet ir į visų mūsų atmintį. Jau užaugo karta, kuriai 1991 metų įvykiai - senstančių tėvų sentimentai. Jau kuris laikas žadama prie parlamento rūmų pastatyti Laisvės gynėjų atminimui skirtą memorialą, tačiau iki šiol sukurtas tik jo projektas. Gynėjų žuvimo vietas šiandien žymi nedideli granito obeliskai ir šalia pasodinti medžiai. Ten, kur krito vyrai, auga ąžuolai, o vienintelę žuvusią merginą simbolizuoja liepaitė.
Loreta Asanavičiūtė žuvo po tanko vikšrais, Ignas Šimulionis ir Darius Gerbutavičius buvo suvarpyti kulkų. Vienas pirmųjų buvo nušautas Virginijus Druskis. Šarvuotis sutraiškė Rolandą Jankauską, o kulkos pakirto Vidą Maciulevičių ir Rimantą Juknevičių. Visi jie dar neturėjo nė 25-erių metų. Trisdešimties nesulaukė ir kaunietis Titas Masiulis. Trisdešimtmečių kartai priklausė rokiškėnas Alvydas Matulka, kėdainietis Vytautas Kancevičius. Kitas kėdainiškis - Alvydas Kanapinskas, truputį vyresnis, buvo šeimos tėvas. Kaip ir Vytautas Vaitkus, Apolinaras Povilaitis, Algimantas Kavoliukas. Vienuolika žuvo prie Televizijos bokšto, kiti prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Dabar taip ir peršasi parašyti taip mums įprastus žodžius, kad žuvusiųjų atminimas amžinai išliks mūsų atmintyje, deja, gyvenime yra visiškai kitaip. Žuvusiųjų artimuosius nuolat slegia mintys, kad jų vaikų, tėvų žūtis tą Sausio 13-ąją buvo beprasmiška. Kaip sakė viena Loretos draugė, ji net į šventinius minėjimus neina, "nes negali žiūrėti į melagius politikus". Žmonės galvoja, kad jų kova buvo beprasmiška, nes tai, už ką jie kovojo, liko neįgyvendinta. Korupcija, skandalai, melas, šmeižtas - tokia šių dienų kasdienybė.
Belieka laukti, kad viską į savo vietas sustatytų istorija. Tada ir aukos, kritusios už Nepriklausomybę, nebus beprasmiškos. Pamažu žmonės suvoks, kad kritusių gyvybėmis buvo iškovota tautos Laisvė. O ar yra kas brangesnio?
