Įtampa tarp Baltijos šalių ir Rusijos vėl aiški. Jaučiamės nesaugiai. Tikėjome, kad mūsų transatlantinė narystė ES ir NATO atneš geopolitinę palaimą ir nusiraminimą. Visai seniai buvo teigiama: aure, kaip pasitaisė Lenkijos santykiai su Rusija po narystės NATO.
Mūsų situacija skirtinga, kas dar kartą rodo, kad automatiška politinės patirties transplantacija yra sunki. Nepasitikėjimo Rusija priežastys aiškios: jų režimas neduoda palankių ženklų kadaise okupuotoms teritorijoms. Rusijos politikos elito nemėgstame ir juo nepasitikime. Žiniasklaidos diskursai, mūsų politikų pareiškimai aiškiai yra išskirtinai ir pagrįstai neigiami: Rusijos demokratijos stoka, genocidas Čečėnijoje, istorinės atsakomybės vengimas, įstatymo viršenybės nebuvimas, etc. Mūsų tautinė tapatybė Rusijos atžvilgiu neigiama ir svetima, nes Rusija pas mus suvokiama kitokia nei mes, europiečiai.
Rusijos reiškinys yra labai svarbus ir mūsų regioniniame identitete. Baltijos šalių darinys bei baltiškoji politinė tapatybė yra tiesiogiai okupacijos ir aneksijos pasekmė. Įdomiausia tai, kad baltiškasis identitetas tęsėsi po nepriklausomybės atgavimo vėlgi “dėka” tos pačios Rusijos. Regioninio identiteto konstrukcija neišvengiama be sukurtų bendrybių. “Mes” buvo Lietuva, Latvija ir Estija - Sovietinės sistemos aukos ir turinčios tuos pačius strateginius tikslus. “Jie” buvo svetima ir bauginanti Rusija. Baltijos šalių bendradarbiavimas konkurencija, ir apskritai vesternizacija didžia dalimi buvo nulemta saugumo dėl Rusijos siekiu. Panašu, kad saugumizacijos paradigma toliau dominuoja mūsų ir Rusijos santykiuose, nepaisant narystės ES ir NATO.
Mes Rusijos neskaitome europietiškų vertybių šalimi, o žinios apie rytų kaimynę arba juokingos arba neigiamos, tačiau savikritiški Rusijos mokslininkų argumentai galėtų papildyti žiniasklaidos temas – ne visi intelektualai Rusijoje yra režimo trubadūrai. Neseniai paklaustas žurnalistų apie Lietuvos ir Estijos prezidentų atsisakymą važiuoti Maskvon, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, beje, taikliai pastebėjo, kad tai mažų šalių identiteto problema. Čia Putinas klysta – Rusija turi ne ką mažiau tapatumo problemų.
Kaip kritiškai pastebi Rusijos mokslininkai, V. Morozovas, M. Noženko, Rusija vis dar stovi kryžkelėje, ieškodama savo nacionalinio tapatumo. Iš pradžių bandyta remtis carine Rusija ir Petro I europeizacija: „Sibiro kirpėjas“ geriausiai tai iliustruoja. Visuomenei nesureagavus, apsistota ties sovietiniu laikotarpiu. Sovietmečio aukso amžiuje Rusija buvo vienu iš dviejų pasaulio centrų. Mes buvome Rusijai šlovingosios praeities dalis, o dabar jau nebe ir netgi neigiamai vertiname jų praeitį. Rusijos nacionalinio identiteto kūrimas dažnai pasitelkia Rusiją kaip istorijos „auką“, kurios teritorijos traukiasi. Galiausiai Rusijai Baltijos šalys, tampa „jais, tais kitais, nesavais“, kaip „netikra“ Europa. Rusijai sunku priimti kažkokius jai “primestus” europietiškus Kopenhagos kriterijus - Rusija nori ne integruotis, o integruoti. Ir nors Rusijos istorijos vadovėliai atvirai pripažįsta 1939-40 ir 1990-91 m. įvykius kaip neigiamus, visuomenės sąmonė stipriai persmelkta sovietinio ir dažnai revanšistinio identiteto. 2003 m. rinkimuose į Rusijos Dūmą apie 80% balsų atiteko Putino, Rogozino, Žirinovskio ir komunistų partijoms. Jų meile Baltijos šalims neapkaltinsi.
Mes pagrįstai reikalaujame iš Rusijos istorinės atsakomybės ir europietiškų principų. Bet jei to nenori Rusija? Ką daryti? Milijono eurų vertės klausimas. Sunkiausia tai, kad net ir geras patarimas gali turėti politinius kaštus, kurių vengia politikai, siekiantys būti perrinkti. Vienas iš siūlymų yra bandyti nepolitizuoti istorijos, kaip tai padaryta Lietuvos-Lenkijos santykiuose. Kita vertus, istorijos išvengti sunku. Ji nacionalinės tapatybės dalis ir rinkėjų įrankiai. Gairėmis galėtų tapti ir Baltijos jūros bendradarbiavimo principai, kai atidedami į šoną karinio saugumo klausimai, o tarpusavio santykiai grindžiami tiesiog abipusiškai naudingu ekonominiu ir kultūriniu bendradarbiavimu – taip vadinamas minkštasis saugumas. Tačiau žinant Rusijos informacinę ir didėjančią ekonominę įtaką Baltijos šalyse vis dar sunku rasti bendrumo perspektyvas.
