Kaip Futbolo federacijos eksprezidentas žmoną su Naujaisiais "pasveikino" Smurtas klesti ir inteligentų šeimose
Daiva NORKIENĖ
Buvęs garsus futbolininkas, anksčiau vadovavęs Lietuvos futbolo federacijai Vytautas Dirmeikis artėjančių švenčių turėtų laukti su nerimu: kokių permainų jo gyvenime atneš Naujieji? Mat Vilniaus rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje ponas Vytautas kaltinamas dėl tyčinio apysunkio kūno sužalojimo. Pernykščius Naujuosius buvusi Vytauto žmona Irena Dirmeikienė sutiko ligos patale alpdama ir dejuodama iš skausmo. Sprendžiant iš pareigūnų surinktos medžiagos, aukštąjį mokslą baigęs inteligentas savo moterį tol kankino, kol ši prarado sąmonę.
Policijai pranešė medikai
Šiemet antrąją Naujųjų Metų švenčių dieną, sausio 2- ąją, į Vilniaus universitetinę greitosios pagalbos ligoninę buvo atvežta Irena Dirmeikienė (52 m.), kuri dėl galvos sumušimo buvo paguldyta į chirurginį skyrių. Moters kūnas ir veidas buvo sėte nusėtas kraujosruvų, skaudėjo galvą, pykino, buvo pakilusi temperatūra. Ligonė medikams paaiškino, kad ją namuose Nemenčinėje sumušė vyras. Tad, kaip liepia įstatymai, medikai oficialiu raštu apie įvykį pranešė Vilniaus rajono policijos komisariatui. Tačiau kai pareigūnai atskubėjo moters apklausti, ši pareiškė, kad savo buvusiam vyrui V. Dirmeikiui neturi jokių pretenzijų ir pareiškimo policijai tikrai nerašys.
Apmaudu, tačiau "neturėti pretenzijų" nūnai įpratusios didžioji dalis moterų. Jeigu auką kas nors 40- čia smūgių subaladotų gatvėje, tai šios pirmas natūralus noras būtų skriaudiką išaiškinti ir nubausti. Tačiau žmonos ir mylimosios yra tarsi kažkokia atskira aukų "kategorija", kuriai būdinga tyliai susitaikyti ir atleisti. Ir jeigu ne policijos pareigūnų principingumas, šios baudžiamosios bylos iš viso galėjo nebūti.
Šio rašinio herojė ligoninėje gydėsi iki sausio pabaigos, taigi ilgiau negu tris savaites. O tai reiškia, kad jai buvo padarytas apysunkis kūno sužalojimas. Tačiau kankintoją ketinę nubausti pareigūnai ir vėl susidūrė su aukos "pasipriešinimu". Policijai prašant nuvykti pas teismo medicinos ekspertus, I. Dirmeikienė griežtai atsisakė. Beliko apie sužalojimų sunkumą spręsti iš ligonės ambulatorinės kortelės įrašų. Teismo medicinos ekspertė J. Gincman netrukus pateikė išvadą: "I. Dirmeikienei padarytas apysunkis kūno sužalojimas".
Taigi kas tokio Naujųjų išvakarėse įvyko sostinės inteligentų namuose Nemenčinėje ir kodėl moteris apsisprendė tylėti?
Kai vyras ir moteris vienudu
Šiurpiausios šeimyninės dramos labai dažnai įvyksta už aukštų tvorų. Kai vyras ir moteris vienudu (arba tik su mažais bejėgiais vaikais), o kankinamos aukos klyksmus nuslopina storos nuosavo namo sienos (daugiabutyje neapsikentę kaimynai seniai pakviestų policiją), sadistai turi puikias sąlygas įsismaginti.
2001 metų gruodžio 29 dieną Irena namuose buvo viena. Dviaukštis skoningos architektūros mūrinukas Nemenčinėje registruotas Irenos mamos vardu. Čia ji ir gyveno kartu su savo mama. Deja, lemtingąją dieną motinos namuose nebuvo; ji jau anksčiau išvyko švenčių sutikti pas kitą dukterį. Vytautas Dirmeikis (su juo Irena buvo išsituokusi prieš dvejus metus, tačiau vis dar kartu gyveno) gruodžio 29- osios pavakarę parsibeldė namo.
"Grįžo jis apie 19 valandą, buvo girtas ir, kaip jam įprasta, ėmė prie manęs kabinėtis, - vėliau pareigūnams prisipažino I. Dirmeikienė. - Nenujausdama, kuo tai gali baigtis, porą kartų atsikirtau, ir iš karto pasipylė smūgiai".
Sportiškas šeimos galva silpnajai lyčiai "svarių argumentų" nepagailėjo: kelis kartus kumščiu smogė į veidą, suspardė sėdmenis, kojas. Tikriausiai, kad nuo šiol moteriškė žinotų, kaip reikia gerbti savo "poną" ir "valdytoją".
"Aš jam nė karto nesudaviau, kentėjau tyliai, - protokole rašė moteris. - Juk žinojau, kad mano pasipriešinimas jį tik dar labiau suerzintų". Kentėjimas atnešė vaisių - vyras nusiramino. Bet tik iki tol, kol nesužinojo, kad jo "auklėtinė" slapčia pasivaikščiojo aplink Nemenčinės policiją.
Skųstis beprasmiška
Gruodžio 30- osios įvykiai inteligentų šeimon vos neatnešė tragedijos.
Kad smurtą patiriančios moterys į policiją labai dažnai kreipiasi veltui, "Akistata" rašė ne kartą. Smurtautojas valandėlei kitai išsivežamas į komisariatą, tačiau grįžęs sukelia tokius "fejerverkus", kad bet aukoms akimirksniu išgaruoja bet koks noras skųstis. Žurnalistė nežino, kaip tiksliai buvo, tačiau vadovausimės šaltiniais toje pačioje policijoje.
I. Dirmeikienė apie tai, kad ją sumušė vyras, nutarė pasiskųsti nuovadoje. Kai vyras nematė, ji nuėjusi iki jos, tačiau buvo vėlu ir duris rado užrakintas. Todėl savo ketinimų tą vakarą ir neįvykdė. O gruodžio 30- ąją, Dirmeikių namuose išgirdę triukšmą, patruliai užsuko patys. Buvo maždaug aštuonios vakaro.
"Duris atidarė pati I. Dirmeikienė, ji atrodė išsigandusi, o vyras - agresyvus, - teigė vienas pareigūnas. - Tada pasiteiravau, kas čia darosi, bet žmona bijojo kalbėti ir teigė, jog "viskas tvarkoj". Vis dėlto V. Dirmeikį išsivežėme, namo išleidome po valandos ar dviejų".
Apie 21 valandą vakaro I. Dirmeikienė jau gulėjo lovoje namo antrame aukšte.
- Jau snaudžiau, kai įsiveržė girtas vyras ir pareiškė, kad dabar mane užmuš. Už tai, kad per mane jam teko pabuvoti policijoje, - liudijo moteris. - Jis griebė mane už plaukų, išvilko iš lovos ir ėmė valkioti po namo antrąjį aukštą.
Plaukų kuokštai likdavo vyro saujoje, o bejėgė moteris negalėjo net cyptelti. Ją nutempė į kitą, erdvesnį, kambarį ir ėmė spardyti.
- Neseniai patyriau operaciją, esu antrosios grupės invalidė, - liudijo moteris. - Todėl rankomis dengiausi operuotąją vietą, o Vytautas spardė kur papuola.
Bejėgė auka tai rietėsi į kamuolį, tai guldavosi kniūbsčia, saugodama pilvą, tai mėgino šliaužti, bet visur ją pasivydavo įniršusio vyro smūgiai. Kokia jėga slypi sportininko, ir dar futbolininko, kojose, nesunku įsivaizduoti. Iš pižamos liko skuteliai, skausmas neapsakomas. Irena nebeprisimena, kiek valandų truko kankinimas. Ji teigia suskaičiavusi trisdešimt ar keturiasdešimt spyrių, paskui iš skausmo praradusi nuovoką ir daugiau nieko nebejutusi. Jos manymu, vyras mušdamas ją numetė nuo laiptų, vedančių iš antrojo aukšto į pirmąjį.
- Mušti mane pradėjo antrame aukšte. O pabudau pirmajame ant grindų prie laiptų, - tai aukos liudijimas. - Pabudau todėl, kad mane pasilenkęs Vytas purtė prašė "nubusti". Kiek laiko buvau išgulėjusi be sąmonės, neturiu supratimo. Vytas atnešė iš kambario antklodę, uždengė mane, o paskui nešte nunešė ir paguldė ant sofos.
Kaip aiškėja iš bylos, beveik tuo pat metu V. Dirmeikis paskambino Irenos seseriai, pas kurią viešėjo jos motina, ir pranešė, kad Irena mirė. Senutę mamą tą pat akimirką vos neištiko infarktas. Tik vėliau sesuo ir mama telefonu išsiaiškino, jog Irena ne mirusi, o "tik buvo apalpusi". Greitąją pagalbą sumuštai moteriai iškvietė ne jos kankintojas, o sesuo telefonu. Kai pagaliau išaušus dienai, gruodžio 31- ąją, senutė motina sugrįžo namo, pamačius dukrą jai pasidarė bloga. Irena gulėjusi patale visa mėlyna ir ištinusi nuo galvos iki kojų. Galvos plaukai vietomis buvo išrauti, o sumuštoji ištisas valandas dejavo, verkė ir nemiegojo naktimis. Per tris dienas (iki sausio 2- osios) greitukė jai buvo kviečiama tris kartus. Medikai suleisdavo nuskausminamųjų, raminamųjų ir išvažiuodavo. Tačiau būklė negerėjo. Kaip jau minėjome, visas šventes praleidusi ligos patale, I. Dirmeikienė buvo atvežta į Vilniaus universitetinę greitosios pagalbos ligoninę Lazdynuose ir operuota. Nuo vyro smūgių ypač nukentėjo kiekvienai moteriai brangiausios kūno vietelės, susiformavo didžiulės kraujosruvos, kurios ėmė pūliuoti, pakilo kūno temperatūra. Gydymas užtruko mažne visą mėnesį.
I. Dirmeikienė apklausiama kaip liudytoja atsakė į visus pareigūnų klausimus. Tačiau ji atsisakė dalyvauti akistatoje su savo kankintoju, motyvuodama tuo, kad "visa tai iš naujo išgyventi ir prisiminti jai būtų per daug sunku". Po įvykio praėjus pusei mėnesio, V. Dirmeikis paliko buvusios žmonos namus ir išsikraustė į Vilnių. Ponia Irena motyvavo, kad jai, antrosios grupės invalidei, minėtas įvykis padaręs didelę dvasinę traumą, ji tapusi labai verksminga, sunkiai nusiramina. Panašu, jog ir ponui Dirmeikiui praėję Naujieji sveikatos nepridėjo: mat teismui jis pristatė pažymą, kad dėl jį apėmusios sunkios depresijos ilgokai gydėsi stacionare.
Pasižymi ne pirmą kartą
V. Dirmeikis (53 m.) prieš Temidę stovėjo ne vieną kartą. Tikriausiai kaltas ūmokas būdas. Kaip kitaip paaiškinti, kad inteligentiškas, aukštas pareigas ėjęs žmogus, vienos bendrovės vadybininkas, sportininkas nesusivaldo ne tik tarp keturių namų sienų, bet ir gatvėje. 2001- ųjų metų rugpjūčio 31 dieną Vilniaus rajono apylinkės teismas paskelbė nuosprendį, kuriuo V. Dirmeikis už piktybinį chuliganizmą nuteistas 6 mėnesiams laisvės atiėmimo, nuosprendžio vykdymą atidedant metams.
Jis Nemenčinėje 2001 m. vasario mėnesį išplūdo ir sumušė du asmenis. Pasirodo, vyriškis neblaivus atėjo į Ryšardo Suchodolskio parduotuvę ir atsivedė (be pavadėlio ir antsnukio) didelį aviganį šunį. Kai išsigandę žmonės ėmė murmėti, parduotuvės savininkas paprašė Dirmeikio gyvūną išvesti. Tačiau užuot paklusęs, Vytautas savininkui sugurino nosį, paleido kraują ir dar išplūdo pačiais "maloniausiais" žodeliais. Po valandėlės grįžęs į tą pačią parduotuvę, savininko mušeika matyt neberado, tačiau nutarė dar pridėti bent jau pardavėjai. Taigi jis išplūdo ir sumušė veidą pardavėjai Jelenai Volodkevič.
Kodėl vyriškis, kuriam metus laiko po pirmojo nuosprendžio derėjo būti itin švelniam ir doram, ryžosi sužaloti ir žmoną, neaišku. Pasikalbėti su V. Dirmeikiu mums taip ir nepavyko. Užuot išgirdę jo požiūrį į smurtą prieš moteris ir apskirtai silpnąją lytį, sužinojome, kad buvęs Futbolo federacijos prezidentas apskritai su spauda nenori turėti reikalų.
- Aš su spauda nebendrauju. Jau penkerius metus! - pareiškė Vilniuje, nuosavame bute, užtiktas sportininkas ir prieš pat mūsų nosis užtrenkė duris. Prieš kurį laiką kitoje spaudoje yra nuskambėjusi istorija apie tai, esą V. Dirmeikis privačion majonezą gaminančion įmonėn "nuplukdė" dalį visuomeninei sporto organizacijai skirtų lėšų. Tačiau tai jau kita tema.
