Vokiškas žodis “der Vodka” – nesusipratimas, reiškiantis gramatinį dviejų kultūrų neatitikimą. Rusiškos „vodkos“, vokiško „šnapso“ ir ukrainietiškos „gorilkos“ skirtumus nagrinėja dienraštis "Der Tagesspiegel".
Dažnai etimologija klaidina ir, tiesą sakant, nieko iš esmės nepaaiškina. Ypač jei už žodžio slypi keli reikšmių klodai – nuo įprastai kasdieniškų iki šventai ritualinių. Tai, ką vokiečių kalba reiškia “šnaps”, jokiais būdais negali būti kilę iš žodžio “schnappen” – t. y. “griebti”. O rusiškas žodis “vodka”, priešingai, yra visiškai tiksli mažybinė žodžio “voda” (liet. vanduo) forma. Taigi rusai (o jų didžioji dauguma), su meile tardami žodį “vodočka”, naudoja mažybinę formą kvadratu. Ukrainietiškas žodis “gorilka” visai kitokios kilmės – nuo žodžio “goriti”, vokiškai – “brennen”, ir yra tiesiogiai susijęs su vokišku žodžiu “Brand” (gaisras, degimas, degtinė). Taigi jis savyje talpina viso gamtinio šnapso ciklo alfą ir omegą – gamybos technologiją ir naudojimo fiziologiją.
Ukrainietiški ir rusiški pavadinimai drauge prilygsta indiškajam “ugniniam vandeniui”. Tačiau bet kokiu atveju ir ukrainietiškoji “gorilka”, ir rusiškoji “vodka” yra moteriškos giminės, todėl šios damos geriausiai jaučiasi vyrų draugijoje. Vokišką vyriškos giminės žodį “der Vodka” galima paaiškinti tik nesusipratimu ir gramatiniu kultūrų neatitikimu.
Išsilavinę rusai tikina, kad vodkos formulę atrado genialusis rusų chemikas Mendelejevas, poeto Aleksandro Bloko uošvis, kuris greta šio atradimo dar sukūrė periodinę cheminių elementų sistemą. Pagal Mendelejevo mokymą vodka turi būti 40 laipsnių. Bet koks nukrypimas – didesnis ar mažesnis spirito kiekis joje – kenkia sveikatai. Aš įtariai žiūriu į gėrimus, kurių stiprumas – 38, ar, sakykim, 45 laipsniai. Aklai pasitikiu Mendelejevu, nors tiksliai ir nežinau, ar jis kada nors vodką iš tiesų gamino.
Šimtmečių bėgyje Ukraina priklausė patiems įvairiausiems politiniams dariniams, dažniausiai – imperijoms. Ir pati to nenorėdama ji liko rusų kultūros šešėlyje. O tai, kad vodka yra neišvengiamas rusiškojo gyvenimo būdo atributas, kartais – netgi šito gyvenimo būdo esmė, žino visas pasaulis. Žodžių junginys “Russian vodka” atrodo toks neatskiriamas ir natūralus, kad tampa tiesiog tautologija. Priešingai, “Ukrainian Gorilka” fenomenas pasaulio dar menkai tyrinėtas, netgi nežinomas.
Gorilkos gėrimas, be abejonės, yra ritualas. Tarp pirmos ir antros taurelės pertrauka turi būti tik simbolinė. Pasak ukrainiečių patarlės, pertraukos metu net kulka neturi suspėti pralėkti. Po trečios taurelės galima surūkyti pirmą cigaretę. Po šeštos ar septintos reikia pasakoti viens kitam riebius anekdotus ir garsiai iš jų juoktis. Po devintosios galima pradėti dainuoti.
Svarbiausias dviejų – ukrainietiško ir rusiško –tautinių gėrimo modelių skirtumas tas, kad rusai kiek labiau ekstremalūs.
Jei ukrainiečiams gorilka tėra priemonė nuotaikai pakelti, tai rusai vodkoje ieško visiško susiliejimo su absoliutu (žinoma, ne švediškuoju), nugrimzdimo į giliausias bedugnes. Ukrainiečiai nori tik gerai pavalgyti ir padainuoti (šitai jiems svarbu kaip kvėpavimas). O rusai nori pasiekti tiesą, tai yra persipjauti venas arba netikėto nuskaidrėjimo paveikti suskaldyti paties artimiausio bičiulio kaukolę. Kiekvieną šnapso taurelę ukrainiečiai užkanda kuo nors maistingu ir skaniu, pavyzdžiui, lašiniais. Rusai neužkanda niekuo, nebent kartais pauosto duoną. Jų manymu užkanda prie degtinės – į balą išmesti pinigai. Svarbu ne tai, kad būtų skanu – svarbu pasiekti efektą. Juo mažiau užkandos – juo daugiau galimybių. Apibendrinant galima pasakyti, kad ukrainiečių atveju kalbame apie priemonę, o rusų – apie tikslą.
Todėl rusams amoralu nusimanyti apie vodką arba jos negerbti. Jie visada pabrėžia: yra tik “gera” ir “labai gera” vodka. Joks trečias variantas neįmanomas. Mirčių ar sunkių apsinuodijimų nuo “geros” arba “labai geros” vodkos statistika prilygsta tautinei rusų kankinystei. O kalbant apie religiją (rusams tai labai tinka), šventųjų kankinių bendriją kasmet papildo šimtai tūkstančių naujų vodkos kankinių.
Pastarajame dešimtmetyje Ukrainos vodkos pramonė pradėjo eiti pasaulietinių malonumų keliu. Pradėtos gaminti pačios įvairiausios rūšys, kurių dabar daugiau nei tūkstantis – vien pavadinimų išvardinimas prilygtų įmantrioms baroko poezijos metaforoms – su begalinėmis naujų skonių kombinacijomis.
Užtenka prisiminti saldžiai aštrų medaus ir pipirų derinį, būdingą pačiai populiariausiai rūšiai! Todėl mano draugai maskviečiai, persmelkti supuvusio europietiško liberalizmo ir išdavę šimtametes tautines Rusijos vertybes, visada prašo manęs dovanų atvežti vieną-du butelius ukrainietiškos gorilkos. Nors iš pirmo žvilgsnio vežti vodką į Maskvą – tas pats, kas ryžius į Šanchajų, tačiau vodka – tai viena, o gorilka – visai kas kita. Šiandien galima atsižvelgti į tai, kad kultūrų išsiskyrimo procesas jau pasibaigė, ir prieš mus – visiškai skirtingos gėrimų rūšys. Arba – pagal gramatines giminės kategorijas – dvi vienos keturiasdešimties laipsnių giminės seserys. Jas vienija nebent tai, kad jas, bent jau iš jaunimo gyvenimo, grasina išstumti alus ir silpni alkoholiniai putojantys niekalai, globalizacijos proceso produktai: džintonikai ir brendiklos.
Nenoriu būti blogas pranašas, tačiau pastarųjų metų tendencijos rodo, kad ir vodka, ir gorilka jaunimo tarpe palaipsniui praranda prestižą.
Jei ši tendencija įsigalės, tai po keleto dešimtmečių – žinoma, jei dar būsime gyvi – susidursime su neregėtu civilizacijos kataklizmu – visuotine slavų blaivybe.
Jurij Andruchovich, "Der Tagesspiegel", Vokietija
