Šarūnas NARUŠEVIČIUS
Vidas Antonovas yra įvykdęs legendinį nusikaltimą, kuris pelnytai vadinamas vienu sumaniausiai atliktų nusikaltimų Lietuvos istorijoje. Šioje publikacijoje rasite ir atsakymą, dėl ko ir kaip išdrąsėjusi "mafijos tėvo" gauja priėjo liepto galą.
Surinko paskutines kapeikas
1972 metų spalio 5-ąją ugniagesių pamainos viršininkas V. Antonovas atėjo į eilinę darbo pamainą. Gaisrų nebuvo. Vakare bendradarbiams taręs einąs pailsėti, vyras tyliai išlindo per langą ir dviračiu atmynė prie ligoninės. Su dviračiu atvažiavo ir A. Skarulis, ant bagažinės atsivežęs miniatiūrinius autogeno balionus.
"Kaip sargas negirdėjo, kad mes daužome sienoje skylę, man iki šiol paslaptis", - su šypsena prisimena Vidas. - Vienu metu, matyt užkliudėme kokios nors signalizacijos grandinę, nes buvo atvažiavusi ir milicija, tačiau irgi nepastebėjo nei skylės, nei mūsų, sulindusių į krūmus. Vos milicijos mašina dingo, mes tęsėme darbą".
V. Antonovas audeklu uždengė langą, kol A. Skarulis išpjovė seifą. Į krepšį bekraunant rastuosius 40 tūkstančių rublių, pabiro maišelis kapeikų. A. Skaruliui baimės jausmą užgožė godumas - jis dar apie dešimtį minučių po stalu rankiojo smulkias monetas, tik tuomet išsitraukė žadintuvą ir užtaisė padegimo mechanizmą. Šalia palikę indą benzino bei popierių, plėšikai paspruko.
Per tą A. Skarulio godumą plėšikai galiausiai nukentėjo - gaišę laiką rinkdami kapeikas įsilaužėliai nepastebėjo, kad vienas jų paliko labai svarbų įkaltį - pirštinę.
"Mano rankos nekruvinos"
Miškelyje paslėpę grobį bei įrankius vyrai paskubomis išsiskirstė kas sau. V. Antonovas nepastebėtas grįžo į tarnybą. Po kelių minučių ugniagesiai gavo pranešimą - dega Šiaulių ligoninės kasa! Nuvažiavus gesinti gaisro, V. Antonovas liejo negailėdamas vandens, ypač ten, kur galėjo būti likę jo su Anicetu pėdsakai. Po to pamainos viršininkas Vidas prokurorei pasirašė gaisro aktą.
Beveik metus Vidui su Anicetu sekėsi. Bičiuliai švarino kolūkių bei nuošaliau kontoras turinčių įmonių seifus Lietuvoje ir net Latvijoje. Paklaustas, kiek iš viso išlaužė seifų, V. Antonovas suka kalbą - kai kurie apiplėšimai taip ir liko milicijos neatskleisti.
"Tepasakysiu, kad mano rankos nekruvinos - nė per vieną įsilaužimą nieko nenužudėme, nesužalojome", - didžiuojasi "mafijos tėvas".
Kai gandai apie nesugaunamą seifų plėšikų gaują pasiekė Vilnių, nusikaltėlius ėmė medžioti ne tik milicijos, bet ir KGB padalinys. Galiausiai imta įtarinėti V. Antonovą bei jo klubo sportininkus, pradėta juos sekti.
Gaujos kalbos apie pabėgimą iš Sovietų Sąjungos užgrobtu lėktuvu nebuvo vien kalbos - kažkuris gaujos narių susidraugavo su Šiauliuose tarnavusiu karo lakūnu, kuris irgi norėjo pabėgti į užsienį. "Akistatos" žiniomis, KGB susekė ir tai.
Plėšikus išdavė raumenys
Gauja suimta dėl jaunųjų kultūristų neatsargumo. Du V. Antonovo treniruoti bendravardžiai Igoriai 1973-iųjų vasarą vidury dienos Šiauliuose įsiveržę apiplėšė banką (tuomet - taupomąją kasą). Vienas Igoris dirbo inkasatoriumi ir toje kasoje lankydavosi tarnybos metu, tačiau kasininkė buvo taip paklaikus, jog daug kartų matyto veido nepažino. Privertę atrakinti seifą, Igoriai pagrobė 2000 rublių bei kartu padėtą pistoletą ir sėkmingai pabėgo.
Apklausiama aprimusi kasininkė prisiminė lemtingą detalę - plėšikų rankos buvo labai raumeningos. Tuomet kultūristus Šiauliuose buvo galima suskaičiuoti ant pirštų, o kriminalistai jau turėjo surinkę pakankamai informacijos apie nesugaunamus įtariamuosius. Milicijoje kasininkei buvo parodyti sportininkų portretai, ir moteris inkasatorių pažino. Tą pačią dieną buvo suimti ir abu Igoriai, ir V. Antonovas su A. Skaruliu. Kalbama, kad KGB suėmė ir gaujai ketinusį padėti karo lakūną, tačiau jis buvo išvežtas į Maskvą ir jo likimas nežinomas.
A. Skarulį tardė Šiaulių milicijos kriminalistas Viačeslavas Novikovas, garsėjęs pomėgiu mušti tardomuosius. Tačiau užvožęs A. Skaruliui milicininkas buvusį boksininką tik įsiutino - jis nuo grindų nuplėšė priveržtą kėdę ir vienas pritalžė 3 milicininkus. Nepalaužtas fiziškai, A. Skarulis palūžo moraliai ir netrukus prisipažino, parodė, kur paslėpė ligoninės pinigus bei savo miniatiūrinį autogeną.
Nutraukė antrankių grandinę
V. Antonovas vienintelis spyriojosi, akivaizdžią kaltę neigė iki galo, už tai buvo apšauktas gaujos vadovu. Tada jam ir prikibo "mafijos tėvo" pravardė. Negalėjęs susitaikyti su nelaisve Vidas nutarė bėgti. Prieš kriminalistus jis apsimetė palūžęs ir pamelavo parodysiąs, kur miške užkasė pagrotus pinigus. Vežamas duoti parodymų nusikaltimo vietoje, Vidas dar kartą sugudravo - taip įtempė impozantiškus savo rankų raumenis, kad pareigūnai niekaip negalėjo už nugaros surakinti rankų. Neįtardami klastos, milicininkai rankas antrankiais surakino priekyje. Nuvykus į mišką, V. Antonovas kumščiais iš visų jėgų smogė sau per kelį - pirmą ir bene vienintelį kartą Lietuvos kriminalistikos istorijoje nusikaltėlis pertraukė antrankius ir metėsi bėgti. Likimo ironija - stiprius akinius nešiojęs ir šaudykloje niekad į taikinį nepataikydavęs V. Novikovas tąkart įsegė pistoleto kulką tiesiai į tolstančio V. Antonovo koją.
Už kasos apiplėšimą teismas Igoriams skyrė po 10 metų nelaisvės. V. Antonovas buvo nuteistas kalėti 13 metų, A. Skarulis - metais ilgiau, nes vienintelis jau buvo teistas.
Nuteistieji atsėdėjo "nuo skambučio iki skambučio". V. Antonovas į laisvę grįžo 1986 metais, A. Skarulis - 3 metais vėliau, nes zonoje bandė bėgti ir jam pridėjo.
Apsauga ar reketas?
Legendiniams plėšikams atlikus bausmes, Lietuvoje buvo kita santvarka. Nusikalstamą pasaulį valdė kiti autoritetai pagal kitas, žiauresnes taisykles. Šiauliuose visi drebėjo prieš "princais" vadintą ketvertą. Įsidarbinęs "princų" reketuoto vieno stambaus Šiaulių verslininko asmens sargybiniu, A. Skarulis V. Antonovui pasiūlė, iššaudžius "princus" paimti miesto nusikalstamo pasaulio valdžią į savo rankas. Įvertinęs jėgų santykį, V. Antonovas atsisakė prisidėti prie bičiulio. Ir protingai padarė - 1992-ųjų balandį samdytas žudikas A. Skarulį nušovė darbdavio kieme ir nurūko su mašina. 47 metų vyro žmogžudystė taip ir liko neatskleista.
V. Antonovas pabandė užsiimti reketu ne Šiauliuose. Kelių jaunesnių nusikaltėlių lydimas jis bastėsi po įvairias Šiaurės Lietuvos įmones, jų vadovams už atlygį žadėdamas apsaugą. 1994-aisiais metais teismas tokias Vido paslaugas pripažino reketu ir "mafijos tėvą" nuteisė kalėti 7 metus. Reketininkas kolonijoje sėdėjo ramiai, tad laisvę atgavo anksčiau laiko.
Trečią kartą už grotų
1999-ųjų žiemą 11 sodininkų kreipėsi į policiją, radę išlaužtus ir apiplėštus sodų namelius. Vogti daiktai rasti pas sodų bendrijoje gyvenusį V. Antonovą. Šis tradiciškai neprisipažino vagiliavęs, tačiau negalėjo paaiškinti, iš kur prikaupė vogtų daiktų. Už vagystes Vidas buvo nuteistas kalėti 3 metus ir 3 mėnesius.
"Trečias kartas nemeluoja", - porina liaudies išmintis. Trečią kartą atsidūręs už grotų "mafijos tėvas" nutarė, kad jo amžiui užteks misti sausa kalėjimo duona, laikas keistis. Po vedybų su 39 metais jaunesne Rima jis nebesipyksta su Temide ir net išgelbėjo žmogų. Tačiau užuot V. Antonovą pristatę apdovanoti, valdininkai persekioja jo šeimą. Už ką - skaitykite paskutinėje publikacijos dalyje.
