Sigitas STASAITIS
Neseniai rašėme apie televizijos laidos "TV3 pagalba" žurnalistų įprotį vardan gražesnio siužeto vaidinti ir meluoti. Nespėjo nurimti šis skandalas, o televizorių ekranuose nauji žurnalistų akibrokštai. LNK laidos "Pavojinga zona" rengėjai visai Lietuvai be pagrindo pasigyrė, jog jų kanalas padarė stebuklą, nors iš tikro net nesugebėjo suvokti, apie kokią bylą pasakoja.
LNK į Šiaulius atvyko filmuoti 14 metų nesibaigiančios žilos istorijos. 1989-ųjų vasarą Šiauliuose Pabalių gatvėje dėl menkniekio susistumdė šiauliečiai elektrikas Petras Bertulis su siuvėja Stanislava Kazlauskiene. Po konflikto greitosios pagalbos nekvietusi, savo kojomis namo parpėdinusi S. Kazlauskienė veikiai pasiligojo lėtinėmis ligomis. 1989-ųjų gruodį Stanislava teismo medicinos ekspertui pasiskundė, jog po P. Bertulio primušimo jos koja buvo sugipsuota 5 savaites ir savo žodžius pagrindė ligos istorija. Laikoma, kad jei po sužalojimo sveikata neatsistato per 3 savaites, sužeidimas pripažįstamas apysunkiu, už kurį kaltininkui jau gali būti keliama baudžiamoji byla. Nors milicija net du kartus atmetė siuvėjos prašymą kelti bylą P. Bertuliui, šiaulietė neatlyžo, skundais apipylė visas įmanomas teisėsaugos instancijas iki pat Generalinės prokuratūros.
Atkaklumas nugalėjo. Po 5 metų (!), 1994-aisiais, Šiaulių miesto apylinkės teismas P. Bertulį pripažino kaltu apysunkiai sužalojus S. Kazlauskienę ir nuteisė kalėti 1 metus. Pritaikius įstatymą dėl amnestijos puikiai darbovietėje charakterizuojamam, nė karto neteistam ir baudomis nebaustam P. Bertuliui bausmė pakeista lygtina. Išvengęs "valdiškų namų" Petras nusispjovė, nuosprendžio neapskundė, nes neįsiskaitė į labai svarbų teisėjos įrašą nuosprendyje, kad nukentėjėlė automatiškai įgyja teisę iš kaltininko išsireikalauti atlyginti sveikatai padarytą žalą, tai yra prisiteisti ieškinį.
S. Kazlauskienė lukterėjo dar keletą metelių ir pateikė ieškinį. Iš pradžių prašė kelių šimtų, po to - maždaug pustrečio tūkstančio litų. Galop po 12 metų (!) ji prie ieškinio pridėjo oficialias lenteles, pagal kurias apskaičiuojami bei dėl infliacijos indeksuojami vidutiniai siuvėjų darbo užmokesčiai. Sudėjus statistinio siuvėjo 14 metų atlyginimų vidurkį, net ir trečdalis šios sumos (tiek netekta darbingumo) gavosi įspūdingi pinigai. 2001 metų sausį Šiaulių miesto apylinkės teismas S. Kazlauskienei priteisė 50 408 litus bei po 385 litus kas mėnesį iš P. Bertulio pensijos iki ji bus gyva.
Pašiurpęs P. Bertulis teismuose veltui įrodinėjo ne tik nesuluošinęs, bet ir nemušęs moters. Teisėja D. Matiukienė savo sprendime aiškiai parašė: "Šis teismas P. Bertulio kaltės nebenagrinėja, o vadovaujasi 1994 03 07 d. teismo nuosprendžiu, kuris šiai dienai nėra pakeistas ar nuginčytas ir kuriame įvardinta, jog atsakovas kaltas dėl ieškovės sveikatos sužalojimo". Ir taškas. Tą patį pareiškė Apygardos, po to ir Aukščiausiojo teismų teisėjai, kurie taip pat nieko nenorėjo girdėti apie grumtynes 1989-aisiais, o tik patvirtino S. Kazlauskienės teisę į daugiatūkstantinę kompensaciją. Po Aukščiausiojo teismo daugiau kam skųstis nebėra. P. Bertuliui jau 10 mėnesių iš jo 393 litų pensijos antstoliai atima po 196 litus ir dar taikosi atimti pusę namo. Bijodamas atsidurti gatvėje P. Bertulis savo pusę namo padovanojo žmonai.
Per keliolika bylinėjimosi metų, per kuriuos įvyko kone pusšimtis posėdžių, P. Bertuliui tiek pašlijo sveikta, jog jis jau nebegali dalyvauti teismuose, nes yra priešinfarktinės bei priešinsultinės būsenos. Žmogus ėmė desperatiškai šauktis žiniasklaidos. Apie P. Bertulio bėdą rašė "Akistata", vietiniai Šiaulių bei respublikiniai laikraščiai, rodė kelios televizijos. Neseniai atvyko ir LNK laidos "Pavojinga zona" žurnalistai.
"Pavijingos zonos" kūrėjus galima pagirti už tai, kad jie parodė dvi naujas dar su žiniasklaida nebendravusias liudytojas: Danutę Zaborienę bei Viktoriją Levaginienę. Jos abi daug metų pažįsta S. Kazlauskienę ir sakė pasiruošusios paliudyti, jog siuvėją 1989-aisiais sužalojo visai ne P. Bertulis, o buvęs Stanislavos vyras, su kuriuo tuomet skyrėsi. Moterys kalbėjo per televizorių mačiusios be kaltės teisiamą policininką, kurį išgelbėjo tik po laidos atsišaukę liudytojai. Labai apsidžiaugę "Pavojingos zonos" vedėjas K. Krivickas pompastiškai pareiškė, jog liudytojai atsiradę būtent po laidos "Pavojinga zona".
Pats nuo savęs apsalęs K. Krivickas pasidavė euforijai. Kristupas ėmė girtis, jog "televizija daro stebuklus" ir oriai pranešė, jog netrukus įvyks teismo procesas, kuriame televizijos surastosios moterys paliudys teisybę, ir "Pavojinga zona" pakeis Bertulio likimą".
Teisybės dėlei reikėtų pripažinti, jog minėtosios liudytojos atsišaukė visai ne dėl LNK, o po Šiaulių kabelinės televizijos "Provincija" laidos apie P. Bertulį. Tačiau ne tai svarbiausia. Nurodytą dieną "Akistatos" korespondentas nuskubėjo į teismą. Šiaulių apylinkės teismo teisėja A. Meškaitė "Pavojingos zonos" laidos nebuvo mačiusi. Ji labai nustebo iš "Akistatos" korespondento išgirdusi apie "Pavojingos zonos" pažadą jų parodytosiomis liudytojomis padaryti stebuklą. Pasirodo, šiuo metu nagrinėjama civilinė byla, kurioje irgi absoliučiai neliečiamas P. Bertulio kaltės klausimas! Šis bylinėjimasis pradėtas S. Kazlauskienės iniciatyva. Siuvėja reikalauja minėtą pusės namo žmonai dovanojimo aktą pripažinti negaliojančiu, kad antstoliai, vykdydami Aukščiausiojo teismo nutartį, P. Bertulio namo dalį... užrašytų jai.
Gaila, bet žurnalistai, ypač televizijos, vis dažniau siekia ne parodyti tikrą gyvenimišką istoriją, o nesiskaitydami su priemonėmis iš jos padaryti šou. "Pavojingos zonos" kūrėjai net nesugebėjo perskaityti P. Bertulio bylinėjimosi dokumentų, neatskyrė civilinės bylos nuo baudžiamosios.
Žmonės pasitiki žiniasklaida, tačiau ne visi suvokia, kad žurnalistai neįtakoja teisėsaugos, o tik viešumon iškelia problemą. Nei publikacijos laikraščiuose, nei televizijos laidos neturi juridinės galios. Užsukęs pas P. Bertulį "Akistatos" korespondentas jam patarė surasti advokatą, kuris, remdamasis naujo CPK 443 bei 451 straipsniais prašytų atnaujinti 1994-aisiais išnagrinėtą baudžiamąją bylą. P. Bertulis tai jau padarė, jau turi naują advokatą, kuris sako pasieksiąs, jog byla būtų atnaujinta ir išnagrinėta iš naujo.
Istorijos moralas paprastas - jei trečiasis P. Bertulio advokatas nepaves, gal šiaulietis ir įrodys savo teisybę, nors vilties mažai. Jei gi advokatas pasirodys esąs mulkis, nepadės nei ašaros, nei laikraščiai, nei televizijos. Net ir žadančios stebuklus...
S. Stasaičio pieš.
(Bertul)
