Apie svajonę, kuri neišsipildys
Laimės spindulėlis nelaimių pakalnėje
Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės savivaldybės Obšrūtų kaime gyvenanti Ona Luščikienė (62 m.), kartu su vyru Vincu užauginusi keturias dukras, savo gyvenimą seniai jau pašventė nuo gimimo neįgaliam anūkui Antanui Arūnui Kavaliauskui (23 m.). Rodos, anoks čia didvyriškumas - visi seneliai anūkams skiria daugiau dėmesio, negu galėdavo skirti savo vaikams. Tačiau Ona Luščikienė stebina kitkuo: galinti skųstis, kaip sunku gyventi teturint vieną ranką, moteris tikina seniai nelaikanti savo negalios problema ir kruopščiai prižiūri nevaikštantį ir nekalbantį dabar jau mirusios dukters Valės sūnų.
Užsitęsusi kūdikystė
Arūnu namiškių vadinamas vaikaitis serga įgimtu cerebriniu paralyžiumi. Ona Luščikienė įsitikinusi, kad nelaimingą vaikelio gyvenimą nulėmė gimdymo trauma, "palaiminta" nedėmesingų medikų. Visa dešinioji Arūno kūno pusė suparalyžiuota, ligonis negali judintis, kaip norėtų, vaikščioti, jį sunku net pasodinti į invalido vežimėlį. Anot močiutės, jos Arūnėlis - tai suaugusio žmogaus veidą ir amžių turintis kūdikis. Jis nieko nekalba, ar ką galvoja - belieka spėlioti, beveik nedemonstruoja savo nuotaikų. Įprasto maisto nekramtantį ligoniuką močiutė maitina įvairiomis tyrelėmis, košėmis, kitais labai susmulkintais produktais. Be to, Arūnas dar serga ir epilepsija. Be vaistų jis nepraleidžia nė dienos - būtų nuolat kankinamas priepuolių. Nuo mažens Arūnas gyvena savo senelių namuose. Nors kaime sklando įvairiausių kalbų, tačiau Onutė Luščikienė nukerta griežtai - iš dukters anūkėlį ji paėmusi auginti greičiausiai dėl to, kad pati auginusi tik mergaites, o labai jau norėjusi ir berniuko. Duktė Valė tuomet buvusi dar labai jauna, dirbusi, tad vaikelį ir patikėjusi motinai.
- Nors Arūnas augo pas mane, tikrosios motinos dėmesio ir pagalbos jis niekada nestokodavo, - tvirtai paaiškino Onutė, tarsi ši tema jai būtų itin skaudi. - Dabar tai jau tik aš galiu atstoti vaikui motiną, nes Valytė prieš dvejus metus nuskendo. Net nežinau, kur dabar Arūno tėvas - jis niekada sūnumi nesirūpino. Paskendus Valytei, našlaičiais liko dar du jos sūnūs. Abudu sveiki, pripažįsta brolį, tačiau jų, gyvenančių kitur (jaunėlis Tomas gyvena su savo tėvu, o Remigijus tarnauja kariuomenėje), susitikimai būna gana reti.
Net ir netardamas nė žodžio Arūnas sugeba parodyti, ką jam reiškia mylimas žmogus. Kai namuose nebūna močiutės, prie kurios jis pripratęs labiausiai, vaikinas tūno pasodintas, nunarinęs galvą, retkarčiais pakeldamas ilgesingai ieškančias akis. Vos tik pasirodo jo mylimiausioji globėja, drąsiai galima sakyti - antroji motina, Arūnas pradeda vograuti, judinti rankas, jo akys tampa iškalbingos. Toks nebylus anūko džiaugsmas, Onos Luščikienės žodžiais, tai vienintelis laimės spindulėlis jos nelaimių pakalnėje.
Žmogus gimęs kovoti
Tokią tiesą, ją patyrusi savo kailiu, linkusi propaguoti Onutė Luščikienė. Kai, būdama vos šešiolikos, merginukė prarado visą kairiąją ranką (ją sumaitojo ir nutraukė grūdų kuliamoji mašina), gyvenimas tada jai atrodė beprasmis. Susitaikyti, kad visą laiką bus vienarankė, Onutei buvo labai sunku. Gyvenimo džiaugsmą jaunutė moteris vėl patyrė tuomet, kai iš kariuomenės grįžęs jos draugas Vincas nenusisuko nuo invalide tapusios merginos ir pasiūlė abiem kartu dalintis gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Gausi šeima, namų ruoša, darbas kolūkyje - tai irgi mažutes kovas primenanti Onos Luščikienės kasdienybė. Po to - kova už Arūnėlio gyvenimą. Daug kas tuomet labai dar jaunai močiutei sakydavo, kad "tokio ligonio" dienos suskaičiuotos, svarstė, kodėl invalido neatidavus į globos namus, tačiau O. Luščikienė turbūt geriau nei kas kitas suprato neįgalaus žmogaus padėtį. Būdavo, sunkią motinos kasdienybę puikiai suvokdama duktė Valė griežtai pasakydavo išsivešianti sūnų kartu, tačiau močiutė net supykdavo. Esą kaip galima atimti vaiką iš jos, kai vienam be kito abiejų gyvenimas nebeįsivaizduojamas! Taip ir liko lovos ligonis pas močiutę.
Naujas išbandymas Luščikų šeimą užpuolė prieš porą metų - netikėtai paskendus dukteriai Valei. Onutei tai buvo kaip likimo ironija: pačiai - šešiasdešimtmečio šventė, o dukteriai - paskutinioji jos, dar tik keturiasdešimtmetės, gyvenimo diena. O dar kankinančios kalbos, pasiekusios gedinčią motiną - esą Valė pati įkristi į tvenkinį negalėjusi! Jaunos moters mirties aplinkybės taip ir liko mįslingos. Šioje savotiškoje kovoje Onutė bene pirmą kartą gyvenime linkusi pasiduoti be mūšio - ne jos jėgoms "išrišti" tiesą.
Po dukters žūties O. Luščikienė tapo oficialia neįgalaus anūko globėja. Šią tvirtą moterį pažįstantiems Igliaukos seniūnijos ir ambulatorijos darbuotojams nekilo jokių minčių prieštarauti - juk ir anksčiau Arūnas gyveno tik Onutės dėka. Laidavusieji neapsigavo - ligonis globėjos prižiūrėtas, nežino pragulų skonio (močiutė po tris kartus per naktį keliasi anūką apversti), gyvena tvarkingoje aplinkoje.
Nerimą veja šalin
Paklausta, ar silpnumo valandėlėmis nekankina savęs spėlionėmis, už ką jai skirta tokia sunki gyvenimo dalia, Onutė suskubo atsakyti, jog "tokioms kvailystėms jai ir laiko nebelieka". Ir tikrai - pilna veiklos močiutės diena dažniausiai prasideda ketvirtą valandą ryto. Trys hektarai daržais paverstos žemės, karvė, du buliai, penkios kiaulės, pulkas žąsų, vištų ir ančių, triušiai - visa tai neleidžia garbaus amžiaus moteriai ilgiau padrybsoti lovoje. Tiesa, visų darbų naštą Onutė dalijasi su vyru, ne nuošaly ir tame pačiame kieme gyvenanti dukra Daiva, tačiau viena ranka gyvenimą "reguliuojančiai" moteriai tai nėra mažai. Kur dar kasdieninis patalynės ir drabužių skalbimas? Juk Arūnėlio, kaip ir visai mažo vaikelio, nepasodinsi ant puoduko. Sauskelnės - šiokia tokia paguoda, tačiau "šito gero" invalidui vaikinui reikėtų du kartus daugiau, negu dabar skiriama. Onutė džiaugiasi šiltais orais - tuomet žlugtą ji velėja prie balos. Dešinioji ranka moteriai, pačios teigimu, atstoja dvi - ištreniruota ir stipri, nors pastaruoju metu vis greičiau pavargsta. Viena ranka moteris ir karvę pamelžia, ir bulves nuskuta. Jeigu viena ranka sunkiau ką suimti ar skalbiant nugręžti, į pagalbą Onutė "šaukiasi"... dantis ir smakrą. Pertraukomis tarp nesibaigiančių didžiųjų darbų močiutė skuba pas anūką. Ne tik apžiūri jį, aptvarko, perrengia, pamaitina meistriškai sumalusi maisto, tačiau ir pasėdi kartu, paglosto, pakalbina. Arūnui labai patinka iš radijo aparato sklindanti muzika. Tuomet vaikinukas pradeda leisti įvairius, raudą primenančius garsus arba sėdi ramus, tarsi kažką malonaus mąstytų. Kartais Onutei atrodo, kad Arūnas supranta daugiau, nei visi įsitikinę: vos spėji perjungti kitą programą, nepatenkintas vaikinas pradeda muistytis, kartais tampa net agresyvus - kerta į lango stiklą.
Didžiausias Onos Luščikienės nerimas - kad nepablogėtų jos sveikata ir Arūnėlis neliktų be jos priežiūros. Moteris įsitikinusi, kad "valdiškose" įstaigose jos neįgaliam anūkui būtų ir "valdiškas" dėmesys. Todėl net pyktelna, kai kas nors pradeda įrodinėti, esą senatvėje reikalinga ramybė ir kitų žmonių dėmesys, o ne aktyvus, varginantis bėgimas nuo ryto iki vakaro.
- Žmogaus kartų gyvenimą saldina svajonės, - atsidusdama tarsi priminė O. Luščikienė. - Todėl jų turiu ir aš. Labiausiai norėčiau, kad mano Arūnėlis kada nors prakalbėtų! Žinau, kad taip niekada nebus, tačiau savo svajonę palaidosiu tik mirdama. Kol būsiu gyva, vaikas bus prie manęs.
Audriaus VISOCKIO nuotraukos:
- Vienarankė O. Luščikienė - pavyzdinga nekalbančio ir nevaikštančio anūko Arūno globėja
- O. Luščikienė: "Tai mano bėda - aš ją ir velku"
2002 05 17
