Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Naujųjų metų naktį Molėtų rajone paslaptingai pradingę, o prieš mėnesį rasti ežere nuskendę brolis ir sesuo, kaip iki šiol tvirtina aiškiaregys iš Kaišiadorių rajono, Dovainonių, yra nušauti ir užkasti po žeme; Vilniuje studijavusi panevėžietė Rūta Zalagaitė, kaip ilgą laiką prisiekinėjo tiek dovainoniškis, tiek Panevėžyje gyvenantis ekstrasensai, buvo gyva, tačiau vengė pasirodyti namuose, o paaiškėjo, jog mergina buvo nužudyta dingimo vakarą; Visagino vidurinės mokyklos moksleivė Julija, kaip mergaitės motiną nuramino šiame mieste gyvenanti būrėja, irgi neturėjo tapti žudikų auka, nors tuo laiku kriminalistai penkiolikmetės palaikus jau traukė iš pelkės; iki šiol nerastas baldų fabriko "Karigė" griuvėsiuose pradingęs kaunietis M. Laurinavičius, kaip spėlioja vieni "žinovai", yra gyvas, bet toli nuo namų, tuo tarpu kitų ekstrasensų tvirtinimai - priešingi: kad jis žuvęs, bet kur kūnas - neaišku...
Kai aiškiaregiais save vadinančių keistuolių fantazijos ar nesveiki reginiai (šizofrenijai būdingos haliucinacijos) tampa tik sudėtingo kriminalistų darbo dalimi (kaip žinia, kol nenustatytos tikslios aplinkybės, tiriamos net mažai tikėtinos nusikaltimų versijos), dar pusė bėdos. Tačiau kai, tokie žmonės teisėsaugininkams pradeda trukdyti, pateikdami daugybę "duomenų" ir primygtinai reikalaudami viską kruopščiai patikrinti arba, dar geriau, kai vadovaudamiesi "pranešimais iš dangaus", tokie "žinovai" ima spausti į kampą, nebūtomis nuodėmėmis apkaltina dingusiųjų šeimos narius ar kitus artimuosius, tai jau dvelkteli kriminalu... Tiesa, kol kas už tokius paistalus nereikėjo atsakyti dar nė vienam aiškiaregiu save vadinančiam tautiečiui...
Kriminalo nebuvo
Česlovos (53 m.) ir Henriko (54 m.) Kliukauskų žūties aplinkybės jau žinomos. Kaip jau esame rašę, į Molėtų rajone esančią tėviškę, Gaveikų kaimo vienkiemį, iš sostinės švęsti Naujųjų metų atvykusi Česlova liko prie stalo su broliu Henriku, o vidurnakčio taip ir nesulaukusi motina nuėjo miegoti. Ryte atsikėlusi, moteris nerado nei paviešėti atvažiavusios dukters, nei kartu gyvenusio sūnaus. Veltui senolė save ramino mintyse kartodama, kad vaikai nuskubėję pas kaimynus ar kitoje ežero pusėje įsikūrusius giminaičius ir tuoj tuoj sugrįš... Kai dukra ir sūnus nepasirodė iki vakaro, motina nužingsniavo pas kaimynus. Nieko nerado. Dar kitą dieną buvo kreiptasi į policiją.
Prapuolėlių paieškas labai apsunkino tai, jog nuo jų dingimo buvo praėjusios beveik dvi paros, o, svarbiausia, per šį laiką ir snyguriavo, ir lijo, taigi neliko jokių pėdsakų. Molėtų rajono PK kriminalistai iškart sumojo, kad brolis ir sesuo galėjo tapti nelaimingo atsitikimo aukomis - nuskęsti sodybos pašonėje tyvuliuojančiame, klastingu ledu tomis dienomis apsitraukusiame ežere. Juolab kad pradingo ne tik žmonės, bet ir atokioje sodyboje nuolat palaidas lakstydavęs didžiulis šuo. Tačiau nepaisant šių spėjimų, buvo kruopščiai tiriamos ir kitos versijos - pagrobimas, nužudymas.
Kaip dabar prisimena Molėtų rajono PK kriminalinės policijos pareigūnas Darius Meidus, dingusiųjų paieškai buvo mestos didžiulės pajėgos, padaryta viskas, kas įmanoma (narai išnaršė ežero dugną, per vandenį buvo nesyk pertraukti tinklai, naudotasi kinologų paslaugomis, kareiviai apieškojo visas apylinkes, ežeras ir aplinkinės vietovės įdėmiai išžvalgytos iš sraigtasparnio ir t. t.). Toks jau kriminalistų darbas - buvo atvirai pasikalbėta ir su dingusiųjų artimaisiais, giminaičiais, pažįstamais. Maža ko gyvenime pasitaiko... Tačiau nebuvo jokio pagrindo įtarti, kad brolis ir sesuo galėjo tapti kurio nors iš jų smurto aukomis...
Nevaisingos paieškos buvo nutrauktos nusprendus, jog pavasarį, kai atšils oras ir nutirps ežero ledas, didelį vandens telkinį reikės apieškoti pakartotinai. O jei ir tada nepavyks, kaip buvo spėjama, skenduolių surasti, teks prašyti atlikti apie 10 000 litų kainuojančius kompleksinius hidrologinius-hidrostatinius-techninius tyrimus (jų dėka galima tiksliai nustatyti lavonų buvimo vietą vandenyje). Šių tyrimų neprireikė - brolio, sesers ir jų ištikimo draugo šuns Tobio kūnai į ežero paviršių iškilo anksčiau. Juos pastebėjo vietos žvejai.
Apžiūrėjęs jau pradėjusius irti kūnus, teismo medicinos ekspertas nerado ant jų jokių smurto žymių. Tai, be abejo, dar bus patikslinta specialiais tyrimais, tačiau kriminalistai jau beveik neabejoja, kad Kliukauskų žūties išvada liks nepakeista - brolis ir sesuo žuvo per nelaimingą atsitikimą (nuskendo). Manoma, jog Naujųjų metų naktį Henrikas Kliukauskas galėjo sumanyti paėjėti iki kitoje ežero pusėje gyvenančių tolimų giminaičių, o vieno jo, ir dar neblaivaus, rūpestinga sesuo nenorėjo išleisti. Pakeliui prisijungė ir šuo... Trumpindami kelionę, visi jie patraukė skersai užšalusio ežero. O nužingsniavus maždaug 300 metrų nuo kranto, ledas ėmė trūkinėti. Galbūt brolis ir sesuo neatsidūrė vandenyje vienu metu, gal kažkuris kažkurį puolė gelbėti, tačiau nepavyko. Nuskendo, kaip minėta, ir šuo... Prireikė pusketvirto mėnesio, kol ežeras nelaimėlius atidavė...
Nustebino anonimo laiškai
Netrukus po to, kai paslaptinga brolio ir sesers dingimo istorija buvo plačiai nušviesta spaudoje ir parodyta televizijos laidose, Molėtų rajono apylinkės prokuratūra gavo registruotu paštu atsiųstą anoniminį laišką. "Tai pranešė aukštesnioji dvasia", - toks buvo šio laiško pavadinimas. Rašysena - lygi ir tvarkinga, tekstas parašytas spausdintomis raidėmis, be gramatinių klaidų. Anonimas tvirtino, esą brolį ir seserį nužudė (nušovė) du broliai. Šaudyta esą šautuvu su duslintuvu ir galbūt su lazeriniu taikikliu. Kulkų paliktų žymių buvo patariama ieškoti namo sienoje ar duryse.
Tame laiške dar buvo pranešama, jog kūnai buvo sudėti į tvirtus plastikinius (!) maišus ir įkelti į "ant kryžkelės stovėjusį" automobilį. Plaukai ir rūbai atseit buvo sudeginti, o kūnai sukapoti ir sušerti šunims.
"Patikrinkite šitą versiją, - primygtinai siūlė anonimas. - Jie nesitiki, kad kils toks triukšmas. Jei tai netiesa - atsiprašau".
Laiškas, be abejo, buvo iškart pridėtas prie bylos, o visi jame išdėstyti teiginiai kruopščiai tikrinami - ką gali žinoti, gal tai viską puikiai žinančio asmens turima informacija! Buvo apklausiami dingusiųjų artimieji, giminės įdėmiai stebint, kaip jie jaučiasi, ar nebando ko nors nuslėpti, ar nemeluoja. Deja, niekas nepasitvirtino.
O kai rajono PK kriminalistai, atidėję kitus svarbius darbus, aiškinosi anonimo teiginius, prokuratūrą pasiekė dar vienas to paties žmogaus parašytas laiškas. Jame buvo nurodoma "nauja informacija iš dvasios", tai yra patikslinama, neva tąkart buvo nušauti ne tik brolis ir sesuo, bet ir jų šuo, iš viso iššauta tris kartus, ir net nubraižyta schema, kur ieškoti žemėje įstrigusių kulkų - Janinos Kliukauskienės trobos kairėje, prie pat namo kampo.
Nors ir nelabai tikėdami šia informacija, kriminalistai vėl ėmėsi darbo... Ir vėl, kaip paaiškėjo, buvo veltui gaištamas brangus laikas, eikvojami degalai, atidėti į šalį kiti darbai. Mat nors pareigūnai intuityviai jautė, kad tai - dėmesio neverti pranešimai, ieškant žmogaus nevalia nekreipti dėmesio net į utopiškiausias, neįtikėčiausias versijas...
Na, o dar po gero mėnesio anonimas atsiliepė trečią kartą. Ir vėl buvo neapsieita be konkrečių nurodymų kriminalistams. Tiesa, šįkart buvo užsimenama, jog daugiau informacijos nebus, o tai, kas trijuose laiškuose buvę parašyta, esą gauta iš ekstrasenso, vadinasi, neturėtų kilti jokių abejonių, kad tai - netiesa. Na, o po poros savaičių, kaip jau žinoma, skenduoliai iškilo į vandens paviršių...
- Dabar jau galima tvirtai teigti, kad anonimas mums tik trukdė dirbti, kriminalistus tik klaidino, - kalbėjo pareigūnas Darius Meidus, apgailestaudamas, jog buvo per vėlai kreiptasi dėl dingusiųjų paieškos.
Mat jei vaikų pasigedusi motina būtų nedelsiant paskambinusi į policiją, prapuolėlių buvimo vietą ir dingimo aplinkybes galbūt būtų pavykę nustatyti iškart, pastebėjus sniege paliktas įspaustas batų žymes. Tačiau kitądien palynojus visi pėdsakai dingo ir nelaimė netruko apaugti netikėčiausiais gandais.
Ekstrasensas dar nežino, kad skenduoliai rasti
Apie paslaptingą įvykį gavęs informacijos iš spaudos bei televizijos, kaip matyti, sukruto ir dovainoniškis aiškiaregis Zenonas Vaitonis. Nors jis, kaip minėta, po Molėtų rajono apylinkės prokuratūrai adresuotais laiškais nepasirašė, "Akistata" žino, kad tuos laiškus rašė būtent šis pilietis. Mat tomis dienomis Z. Vaitonis skambino ir į "Akistatos" redakciją, tvirtindamas tą patį, kas parašyta laiškuose, ir net konkrečiai įvardindamas tariamą brolio ir sesers žudiką. Be to, "Akistatai" Z. Vaitonis patvirtino raštu kreipęsis į Molėtų prokuratūrą, tačiau į laiškus, girdi, nebuvę reaguota.
Prieš porą dienų žurnalistė su Z. Vaitoniu kalbėjosi telefonu. Aiškiaregys, kaip paaiškėjo, dar nežino, kad brolis ir sesuo - jau seniai rasti ežere ir gražiai palaidoti. Dovainoniškis supeikė žurnalistę, kam paistanti niekus (girdi, jis informuotas, kad yra kitaip), ir toliau tvirtino, kad Česlova ir Henrikas - nušauti bei užkasti. Pasiteiravus, kokiu tikslu Z. Vaitonis ragino prokuratūrą imtis sankcijų prieš dingusiųjų giminaičius, buvo atsakyta:
- Aš labai susirūpinau tuo atveju, gal jų sielos kviečia mane viską išsiaiškinti... Prašiau, kad savininkas man paskambintų, norėjau su juo akis į akį pasikalbėti, pageidavau, kad mane atsivežtų į vietą viską apžiūrėti... Lyg su Marijampolėje gyvenančiu vyriškiu kalbėjausi. Sakė pagalvosiąs, bet taip ir nepasirodė. Kaip išeina? Nenorėjo, kad atvažiuočiau, vadinasi, nenori, kad tiesa paaiškėtų...
Z. Vaitonis pareiškė neabejojąs savo "informacijos šaltiniais", nes jis toks - aiškiaregys, visažinis - tik vienas Lietuvoje, kol kas nerandąs sau lygių.
- O kaip panevėžietis Pranas Sabaliauskas? - pasiteiravome.
- Jis man - ne autoritetas, - išdidžiai pareiškė pašnekovas. - Juo negalima tikėti. Kadaise, kaip toj dainoj, "o bledi, o bleda" jį pasiunčiau... Nes Sabaliauskui tik pinigai, atlyginimas rūpi, o man nereikia jokio atlygio - pakanka, kad už keliones sumokėtų.
Įsiaudrinęs dėl "netikusių kolegų", Z. Vaitonis prasitarė negalįs suvokti, kodėl dar pasitaiko žmonių, netikinčių jo neeiliniais sugebėjimais. Girdi, kai kadaise Artūras Paulauskas dirbo generaliniu prokuroru, Z. Vaitonis buvo pasiprašęs į priėmimą, tačiau užuot maloniai priimtas, buvo nukreiptas pas psichologą, o dar kiek vėliau per prievartą paguldytas į ligoninę, nuo skirto "gydymo" likęs "vos gyvas"...
Z. Vaitonis dar spėjo pasigirti, esą per 14 aiškiaregystės metų (tokią Dievo dovaną jis esą pajutęs po dukters laidotuvių) tiksliai nustatęs maždaug 1 000 dingusių žmonių buvimo vietą (gerbiamas Zenonas greičiausiai darbuojasi visoje Europoje) ir labai apgailestavo, kad jo paslaugų visai nevertina prapuolėlių ieškanti LNK laida "Nepriklausoma paieškų tarnyba".
- Kai jiems paskambinau, paprašė netrukdyti dirbti! - piktinosi aiškiaregis.
Nors Z. Vaitonis ir dievagojosi, kad jo spėjimai - šimtaprocentiniai, išdrįsome pasiteirauti, kaip buvo su studentės Rūtos Zalagaitės paieška. Juk, kaip teko girdėti, tamsta namiškiams pareiškė, kad mergina - gyva, tuo tarpu Rūta jau seniai gulėjo miške nužudyta.
- O aš nenorėjau tėvų nervinti, - pareiškė Z. Vaitonis. - Mačiau, kad mergaitė jau negyva, bet nenorėjau to sakyti, kad motinai širdis iš sielvarto nesprogtų... Aš dažnai taip pasielgiu...
Kaip sakoma, ką čia ir bepridursi...
Į paistalus nekreipė dėmesio
- Mes, žinoma, buvome informuoti, kad prokuratūra gavo kažkokių laiškų, kad kažkoks ekstrasensas dėl sesers ir brolio žūties įtarinėja konkrečius žmones, - "Akistatai" patvirtino Marijampolėje gyvenanti Česlovos ir Henriko Kliukauskų sesuo Onutė Surdokienė. - Bet tai palaikėme visiškomis nesąmonėmis, ligoto žmogaus paistalais, nekreipėme jokio dėmesio...
Ir kaip esą buvo galima tuo, ką nepažįstamasis tvirtino, tikėti, jei tie tvirtinimai visiškai neatitiko tikrovės! Pasak ponios Onutės, kadangi su savo paslaugas įkyriai siūliusiu aiškiaregiu nebuvo prasidėta, jis, matyt, įsižeidė ir griebėsi šantažo. O. Surdokienės nuomone, nepaprastų sugebėjimų manantis turįs pilietis greičiausiai esąs ligotas, tad ne pyktis ima dėl jo mestų kvailų kaltinimų, o belieka tik užjausti...
Ekstrasensų galios ir negalios
Kaip bebūtų keista, kuo labiau vystosi mokslas, tobulėja medicininiai ir kriminalistiniai tyrimai, tuo daugiau žmonės domisi netradicinėmis nusikaltimų išaiškinimo ar dingusių asmenų paieškos priemonėmis, o būtent - mistika ir jokiais moksliniais tyrimais neparemtais "regėjimais". Tuo tarpu nusikaltimus tiriantys pareigūnai aiškiaregių siūlomos informacijos, kaip sakoma, nelinkę priimti už gryną pinigą.
Pasak Visagino apylinkės prokuratūros prokuroro Andrejaus Melkovo, net ir tada, kai pradingusios penkiolikmetės moksleivės Julijos buvimo vieta dar nebuvo žinoma, jam net į galvą nešovė mintis, kad reikėtų pasitarti su Visagino būrėja (ji, kaip žinia, mergaitės artimuosius suklaidino pranešdama, kad Julija - gyva).
- Nors aš tikiu Dievą, bet esu realistas - tirdamas nusikaltimą, remiuosi mokslo pripažintomis metodikomis, o ne niekuo neparemtomis būrėjų, aiškiaregių ar ekstrasensų vizijomis, - paaiškino prokuroras.
Vilniaus miesto VPK Nusikaltimų tyrimo tarnybos Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus vadovas Vladislavas Abarovičius irgi tik šyptelėjo išgirdęs klausimą, ar tiriant "tamsias" žmogžudysčių bylas bei ieškant dingusių asmenų, galėjusių tapti smurtinių nusikaltimų aukomis, nesikreipiama pagalbos į pastaraisiais metais taip aktyviai besireiškiančius aiškiaregius. Ne, girdi, to niekada nebuvo, nes kriminalistams reikia dirbti, o ne tuščiai eikvoti laiką ir lėšas.
Kaip sužinojome, ekstrasensų patarimai - ne panacėja ir turbūt didžiausią darbo stažą mistinėje veikloje turinčio panevėžiečio P. Sabaliausko gimtinėje. Šio miesto VPK pareigūnai prasitarė jau seniai sutarę, kad minėtas pilietis netrukdys dirbti kriminalistams ir Paieškos skyriaus pareigūnams.
Kad ekstrasensais save vadinantys asmenys dažniausiai ne padeda, o tik klaidina tyrimą, patvirtino ir kitų šalies policijos komisariatų ar prokuratūrų atstovai. Tiesa, nepaisant to, bet kokie pranešimai esą kruopščiai ištiriami, patikrinami. Deja, ekstrasensų perduodama informacija dažniausiai nepasitvirtina. Na, o kai nusikaltimas galiausiai išaiškinamas ar kūnas surandamas, ekstrasensai, girdi, niekada nepraleidžia progos pasigirti, kad tai - ir jų nuopelnas.
Pareigūnai visai nesistebi, jog kartais ekstrasensai pateikia gan tikslių detalių. Pavyzdžiui, apibūdina pastatus, nurodo, kurioje vietoje auga medžiai ar teka upelis, kur veda kelias. Arba pateikia tikslių duomenų iš ieškomo asmens gyvenimo. Kaip esą vėliau paaiškėja, ekstrasensai buvo apsilankę vietoje, pasikalbėję su jiems reikalingais žmonėmis, tai yra susirinkę reikiamą informaciją, o vėliau šias žinias perteikė neva kaip aiškiaregystės vizijas.
Pareigūnų nuomone, šie žmonės linkę spekuliuoti žmonių nelaimėmis ir iš to turėti naudą. Pasitaiko, kai jie, prišnekėję nesąmonių, supykdo net artimiausius žmones, draugus.
Daugelio kalbintų pareigūnų žodžiais, ekstrasensų taktika aiški: užspeisti į kampą dingusiojo šeimos narius, giminaičius ar pažįstamus tvirtinant, kad šie yra susiję su smurtiniu nusikaltimu. Jei taip buvo iš tikrųjų, prasikaltęs žmogus, žiūrėk, ims ir palūš, prisipažins tai padaręs. Deja, vis dažniau pasitaiko, kai užsipuolami niekuo dėti žmonės. Tačiau net ir tuomet ekstrasensai neskuba prisipažinti suklydę (na, tiek jau to, buvę suklaidinti "iš viršaus"), "regėję" ne tai, kas buvo iš tikrųjų. Aiškiaregių laimei, neteisingai apkaltintieji, užuot paprašę šmeižikams iškelti baudžiamąsias bylas ar atlyginti neturtinę žalą už įžeidimą, į tokius paistalus kol kas tik ranka numoja. Jei, girdi, žmogui diagnozuota (ar greitu laiku bus diagnozuota) liga, kurios kodas F 20, telieka jį suprasti ir atjausti...
