Irena ZUBRICKIENĖ
Neveiksniais pripažintų tėvų vaikai įvaikinami be gimdytojų sutikimo. Taip numatyta Lietuvos įstatymuose. Būtent tokiu įstatymu buvo vadovaujamasi ir sprendžiant Alytaus kūdikių namuose kelerius metus gyvenusios Linutės K., kuriai gegužės mėnesį sukaks treji metukai, likimą. Bene prieš keturis mėnesius mergytę įsivaikino užsieniečiai - Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti bevaikė pora. Ši žinia pribloškė Suvalkijos pensionato (Marijampolės sav.), kuriame gyvena abu Linutės tėvai, darbuotojas. Jų teigimu, proto negalią turinčių tėvų vaikas buvęs tiesiog pavogtas žiauriai nukirtus jo šaknis!
Neįgaliųjų meilės vaisius
Linutės gimimas buvo kažkas nauja ir nepatirta Suvalkijos pensionato direktorei Marytei Slavinskienei bei visoms darbuotojoms - mergytė buvo pirmasis šios įstaigos istorijoje neįgalių globotinių meilės vaisius. Kūdikio motina Zita K. (36 m.), dėl proto negalios pensionate gyvenanti ne vienerius metus, neslėpė džiaugsmo - ji ne tokia ligonė, kad nesuvoktų, ką moteriai reiškia motinystė. Patenkintas buvo ir mergytės tėvas Visvaldas Š. (50 m.). Prieš tapdami tėvais jiedu kurį laiką, nors gyveno atskiruose kambariuose, atrodė kaip vienas be kito negalinčių įsimylėjėlių pora. Nauja gyvybe nesidžiaugė tik garbaus amžiaus, ligoti Zitos tėvai, jau globojantys neįgalios dukters pirmagimę, dabar jau paauglę. Pensionato darbuotojus taip pat apniko nerimas - koks gyvenimas laukia mergytės, kuria negali ir nebegalės savarankiškai rūpintis jos neįgalūs gimdytojai? Mažylė, kuriai, dar negimusiai, pati motina, labai gerbdama direktorę, parinko Marytės vardą, buvo įkurdinta Alytaus kūdikių namuose. Vėliau kažkam ir kažkur nesusikalbėjus mergytė buvo įregistruota Linute. Pensionato darbuotojos mena, kad įtikinti Zitą, jog ji ir dukrytė gyvensiančios atskirai, nebuvo lengva. Gimdyvė tuomet gyveno vienintele svajone - mylimo Visvaldo vaikas būsiąs tarsi "bilietas" kurtis naują gyvenimą už pensionato sienų. Zita svajojo apie tikrą šeimą. Suprantama, tai buvo neįmanoma. Ligonei buvo išaiškinta, kad augintis dukrelę pensionate būtų pavojinga - bet kuris ligonis galįs ją nuskriausti. Jaunoji mama, rodėsi, tai suprato. Kaip tik tuo metu jos sveikata pablogėjo, tad Zita dar buvo palikta gydyti ligoninėje. Nuo to laiko gimdyvės gyvenime atsirado nauja spalva - Zitą vis labiau pradėjo graužti kūdikio ilgesys.
Pirmasis pasimatymas
Kiek pagerėjus sveikatai, Zita nesiliaudavo vaikščiojusi paskui pensionato darbuotojas prašydama nuvežti ją pas dukrelę Marytę-Linutę. Motina jos buvo nemačiusi nuo pat gimdymo. Pensionato moterys mena, kaip Zita, bene prieš trejetą metų taip pat kamuota ilgesio pirmajai savo dukteriai, slapta sėdo ant svetimo dviračio ir jau mynė tėvų namų, esančių už keliasdešimties kilometrų, link. Darbuotojams nieko kito nebeliko - pasiviję bėglę turėjo ją nuvežti pasimatyti su savo pirmagime. Po to ne vienas pastebėjo, kad Zitos savijauta labai pagerėjusi - problemų lyg ir sumažėję. Taigi pradėta ruoštis ir kelionei į Alytų. Juolab kad pernai pavasarį pagimdė ir kita Suvalkijos pensionato globotinė - atsirado poreikis aplankyti jau du pensionato "anūkus". Kelionėje Zita labai nekantravo - nebyliu žvilgsniu dairėsi pro autobusiuko langą ir vis klausė, kada tas Alytus. Moteris, padedama darbuotojų, savo mažylei buvo nupirkusi gražią suknelę, kepurę su bryliais, vežimėlį lėlei, pati pasiuvo jam patalynę, primezgė vilnonių kojinių.
Pirmasis motinos ir dukters pasimatymas truko daugiau nei tris valandas. Moteris kaip daiktą apžiūrinėjo savo mažylę ir džiaugėsi ja lyg žaislu. Zitai reikėjo pagalbos ir dukrytę vedžiojant, ir valgydinant - pačiai motinai pritrūko ir įgūdžių, ir kantrybės. Tačiau moteris labai domėjosi, kiek laiko mažylė galės gyventi Alytuje. Ją labiausiai nudžiugino žinia, kad trimečiai vaikeliai perkeliami į vaikų namus - taigi jos Linutė vėliau galėtų augti Marijampolės vaikų namuose, į kuriuos neįgalios motinos kelias sutrumpėtų.
Netikėtas akibrokštas
- Šilti jausmai mūsų globotiniams - tai kaip gerai veikiantis vaistas, - įsitikinusi pensionato direktorė M. Slavinskienė. - Po pirmojo Zitos pasimatymo su dukrele pastebėjome, kad moteris sveikesnė, nuotaikingesnė, kad visos jos mintys pradėjo suktis tik apie naujus pasimatymus su Linute. Nesvarbu, kad neva dukrelei ji pritaupydavo lašinių ir rūkytos dešros, svarbiausia - noras ją pamatyti, su ja pabūti.
Šis Zitos noras po pirmojo pasimatymo per keletą mėnesių buvo išpildytas dar du kartus. Pensionato "anūkė" Linutė sulaukė naujų motinos rankdarbių ir drabužėlių bei žaislų, nupirktų už sutaupytus pinigus iš varganos invalidumo pensijos. To savo globotinius nuolat mokė pensionato darbuotojos - kartą esi tėvas ar motina, tai privalai jausti atsakomybę už savo vaikus. O ir Alytaus kūdikių namų darbuotojos džiaugdamosi stebėjosi, kad Suvalkijos pensionatas - bene vienintelė įstaiga, taip besistengianti palaikyti neįgalios motinos ir jos vaiko ryšį.
Ruošiantis naujam Zitos pasimatymui su dukrele, į Alytų paskambinusi direktorė buvo priblokšta - kūdikių namuose Linutės nebėra, nes ji jau įvaikinta ir išvežta į JAV!
- Mes įskaudinti ir sužeisti, galų gale - papiktinti! Kodėl taip žiauriai elgiamasi su neįgaliu žmogumi? Juk pas mus kaip tik laikomasi politikos, jog neįgalus pilietis - visavertis, neatstumtas, remiamas, - samprotavo direktorė M. Slavinskienė. - Suprantu, kad Linutės atveju įstatymas neapeitas ir prieš jį nepapūsi, bet kur tas taip deklaruojamas žmogiškumas?! Ar nebuvo galima laiku informuoti, kad jau laukiama tik teismo sprendimo ir Linutė bus įvaikinta? Juk visi Alytuje džiaugėsi, kad mergytė lankoma, puoselėjamas jos ryšys su mama - matė, kad mažyle domimasi. Dabar svarstau, kam viso šito reikėjo, jeigu visi šilti jausmai nubraukti vienu mostu. Suprantu ir tai, kad užsieniečių šeimoje mažylei tikrai bus geriau nei kūdikių namuose, bet viską buvo galima padaryti žmoniškai. Ar kas pagalvojo, ką mes dabar turime aiškinti neįgaliai motinai, kuri nesupranta, kodėl taip staiga jos dukrytės Alytuje jau nėra? Būtume žinoję iš anksto - būtume ją paruošę, nuteikę, nuvežę atsisveikinti. Dabar vargšelė susikūrė, kad Amerikoje jos dukrytė paaugs iki mokyklos ir bus parvežta - motina tebepuoselėja tokias viltis. Ji kasdien liguistai svarsto, kas galėjo atsitikti Linutės sveikatai, kad prireikė "Amerikos daktarų". Mes jai aiškiname vienaip, o ji įsikirtusi savo tiesos ir kenčia, nerimsta, savotiškai nyksta. Pirštinėles Linutei numezgusi ji rodo jas ir vis klausinėja, kada galės dukrelę pamatyti...
"Dviveidžiai" įstatymai
M. Slavinskienė prisiminė, kaip prieš pusketvirtų metų gydytoja ginekologė, apžiūrėjusi tuomet nėščią Zitą, galima sakyti, suniekino globotinę atlydėjusių pensionato darbuotojų dvejones. Šios svarstė, kad vardan paties gimsiančio kūdikio tolimesnio likimo gal dar galima atsisakyti ką tik užmegztos gyvybės, nors jau buvo ir ne patys pirmieji nėštumo mėnesiai. Gydytoja labai maloniai paaiškino, kad įstatymas nurodo paisyti pačios motinos nuomonės. Priminus, jog motina pripažinta neveiksnia, gydytoja savo nuomonės nepakeitė, esą visų pirma - žmogiškumas!
- O ir Zitelė, ir Visvaldas tikino to vaikelio labai norintys - taip Linutė ir gimė, - sakė M. Slavinskienė. - Bet juk tai absurdas, kažkokia įstatymų dviveidystė: kai gimdyt, tai neveiksni motina turi lemiamą nuomonę, o kai jau spręst tokios motinos pagimdyto vaiko likimą, tai neveiksnioji jau be balso! Tai vienintelio sprendimo neturinti itin skaudi problema: buvo blogai, kad mergytė auga ne šeimoje, o dabar negerai, kad be dukters likusi neįgali motina kenčia, nerimauja, su tuo nesusitaiko.
Iki šiol aptarinėjančios Zitos ir jos dukrytės nutrauktų ryšių temą, pensionato darbuotojos nevengia aštrių vertinimų - esą Linutė buvo tiesiog pavogta, iš Lietuvos išvežta galutinai nukirtus jos šaknis! Moterys įsitikinusios, kad šiltas paskutinysis pasimatymas, virtęs atsisveikinimu, kelionėn įdėta motinos nuotrauka būtų buvę labai reikalingi momentai ir motinos, ir mergytės gyvenime. Kas šiandien žino, ar po keliolikos metų Linutė nepradės ieškotis bent menkiausių žinių apie savo tėvus, gimtinę?..
Lietuviai įsivaikinti neskuba
Dukrelės besiilginčios Zitos savijautą puikiai supranta ir kita Suvalkijos pensionato globotinė - Romutė G. (42 m.). Iki šiol artimai draugaudama su likimo draugu Juozu V. (34 m.), pernai ji pagimdė savo pirmagimį Valdą. Berniukas taip pat globojamas Alytaus kūdikių namuose, tėvai kelis kartus jį aplankė. Romutė baiminasi, kad sūnelio neįsivaikintų užsieniečiai - kad Valduko neišrautų iš jos gyvenimo. Nors moteris neįgali, bet tikina suprantanti, jog vaikui šeima reikalinga. Romutė norėtų, kad jos berniuką įsivaikintų marijampoliečių šeima - susipažintų su jais, galėtų dažniau matytis su vaikeliu, skirtų jam pinigų iš savo pensijos. Ši moteris tokia svajone dabar ir tegyvena. Tačiau Romutės sūnelio kol kas apskritai niekas negali įsivaikinti, nes jo motina nepripažinta neveiksnia. Vadinasi, berniukui lemta "trintis" "valdiškose" įstaigose?
- Greičiausiai, - neslėpė Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojos. - Jau dabar žinoma, kad Valdas nėra visiškai sveikas, kaip buvo spėjama ir apie pensionato globotinės Zitos lėtesnio vystymosi dukrelę Linutę. Neįgaliais vaikais, sielos ligoniais, lietuvių šeimos paprasčiausiai nesidomi. Tokius net ir globoti nelabai nori - ką jau kalbėti apie įsivaikinimą? O štai užsieniečiai nelaimingų vaikelių į ligotus ir sveikus neskirsto. Jiems svarbiausia - kad nelaimėlis turėtų šeimą ir namus.
VTAS darbuotojos patikino, kad "Linutės atveju" mergytė tikrai nebuvo "pavogta" - prieš įsivaikinant amerikiečiams buvo klausiama jos tikrosios motinos artimųjų, ar šie nenorėtų patys jai tapti įtėviais. Gavus kategorišką neigiamą atsakymą, neveiksnios motinos, apie kurią net nebuvo pagalvota, dukra ir buvo įvaikinta JAV piliečių. Taigi dirbta nenusižengiant nė vienai įstatymo raidelei.
Beje, praėjusiais metais užsieniečiai įsivaikino net septynias atstumtas marijampoliečių atžalas (dar šeši mažieji marijampoliečiai buvo įvaikinti lietuvių šeimose) - tai tikras įvaikinimo protrūkis! Vien Reda B. (34 m.), asociali daugiavaikė (apie ją "Akistata" rašė kelis kartus), užsieniečiams "padovanojo" penkis savo mažylius, pastaruoju metu taip pat augusius Alytuje. Dabar jie - Italijoje: trys Redos berniukai gyvena vienoje italų šeimoje, dvi mergytės - kitoje, įsikūrusioje greta. Įdomu, kad dar keturios šios moters atžalos buvo įvaikintos dar 1998-aisiais, tebegyvena JAV. Dešimt vaikų pagimdžiusios Redos viena dukrelė įvaikinta ir gyvena Lietuvoje. Marijampolės VTAS vyresnioji specialistė Rūta Šaknaitienė įsitikinusi, kad užsieniečių įvaikinti mūsų vaikai turi kur kas daugiau galimybių surasti vietą gyvenime, užaugti sveikesni, visaverčiai, išmokslinti, nei likę globos įstaigose Lietuvoje. Specialistė sakė netikinti šnekomis, esą lietuviukus užsieniečiai įsivaikina turėdami blogų ketinimų - tai paneigia užsienyje galiojanti stipri įtėvių ir įvaikių priežiūros sistema, tai atliekančių specialių tarnybų sistemingas bendravimas su Lietuvos įvaikinimo tarnyba.
Autorės nuotraukoje:
Dukrelės ilgesio kamuojamai neįgaliai motinai liko tik dvimetės Marytės - Linutės nuotrauka (atsiųsiu šiandien po pietų)
