Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Tokiais ir panašiais klausimais Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų auklėtiniai iškart apipylė šių namų direktorę Petronėlę Valatkevičienę, kartu su "Akistatos" korespondente užėjusią į vieną iš ikimokyklinio amžiaus vaikučių grupių.
- Teta, būkit mano mama, - keli mažyliai prišoko ir prie žurnalistės. Vaikai vienas per kitą tiesė rankeles ir laukė vienintelio - teigiamo - atsakymo. Kai trumpai su pamestinukais šnektelėjusi korespondentė su direktore pasuko durų link, mažieji puolė į ašaras. Be galo skaudu buvo žiūrėti į liūdnas jų akeles, laukiančias nesulaukiančias pasirodant pačių brangiausių žmonių - tėvo ar motinos...
Motina neprisiminė, kur buvo pametusi dukrą
"Akistatoje" jau trumpai rašėme apie pamestinukę, motinos paliktą vieną Vilniaus priemiestyje, prie kirpyklos. Pamačiusios vežimėlyje ilgą laiką be priežiūros gulintį kūdikį, kirpėjos mažylę įsinešė vidun, nupirko pienuko ir pamaitino. Po to nuvilko nuo mergytės purvinus drabužėlius ir aprengė švariais - ką tik nupirktais. Motinai taip ir neatsišaukus, prisiėjo kviesti greitąją ir mažylę gabenti į kūdikių namus. Čia iškart kilo klausimas - iš kur toji mažylė, kuo ji vardu, ar įregistruota Civilinės metrikacijos skyriuje?
Pasak direktorės P. Valatkevičienės, po poros dienų atsišaukė ir Oksanos motina. Tatjana Grabštunovič (34 m.) į kūdikių namus atėjo lyg niekur nieko ir pareiškė norinti pasiimti pamestą dukrą. Moteris prisipažino tą dieną su drauge gėrusi, todėl gerai neatmenanti, kur 4 mėnesių Oksaną palikusi - pasaugoti kitai draugei ar prie kirpyklos.
Direktorė šios motinos iškart pasiteiravo, kaip ji galinti taip šaltai ir abejingai nutrenkti kūdikį.
- Ai, Oksana ne nuo to sugyventinio, su kuriuo dabar gyvenu, - pasiteisino 4 mėnesių mažylės motina.
Dar baisiau - užėjusi į mažųjų grupę, motina savo dukters... neatpažino! Girdi, ne tokiais, kokius vilkėjo, rūbeliais aprengta - kaip atskirti?
- O, kaip ji per tą parą paaugo, - dar nusistebėjo motina.
Direktorė ją įspėjo, kad kol kas dukters nematysianti. Ją atgauti esą pavyks tik tada, kai miesto Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojos netikėlę gimdytoją išauklės ir nuspręs, ar apskritai verta tokiai kūdikį sugrąžinti.
Kaip pasirodė kūdikių namų direktorei, Tatjana Grabštunovič, tai išgirdusi, nė kiek nesusikrimto. Apsisuko ir išėjo. Ko norėti - užpernai į šiuos kūdikių namus pateko 1999 metais gimęs Tatjanos sūnus Aleksandras. Motina jo nė nesiruošė lankyti - iškart parašė atsisakymo pareiškimą. Vaikelį pernai įsivaikino dora ir tvarkinga šeima.
Tatjana dar turi trylikametį berniuką, tačiau šį prižiūri kartu gyvenanti močiutė, jos motina. Ne paslaptis - vaikas viską puikiai mato ir supranta, tad nereikia ir aiškinti, ko jis išmoks iš girtaujančių motinos ir jos vienas po kito keičiamų sugyventinių.
Pamestinukų kasmet daugėja
Kūdikių namų direktorė baiminasi, kas bus ateityje, jei ir toliau tokiais tempais daugės pamestinukų. Patalpos pritaikytos auginti 100 vaikų, o šiandien jų jau yra 114! 80 procentų jų turi ir tėvą, ir motiną, tačiau palikti.
Kūdikių namuose auga keturi mažyliai, kurių mamytės dar labai jaunos ir neturi galimybės kūdikių auginti namuose dėl vienintelės priežasties - su senelių vaidmeniu niekaip negali susitaikyti šių mamyčių tėvai.
- Nesuprantu, kaip galima mylėti savo dukrą, o neapkęsti jos kūdikio, - stebėjosi P. Valatkevičienė.
Tiesa, šios mamytės savo vaikelius dažnai aplanko ir, kai tik pavyks su tėvais susitaikyti, būtinai pasiims.
Tačiau tokių laimingųjų - vienetai. Visi kiti - be aiškios ateities, sulauksiantys 4 metukų ir nori nenori iškeliausiantys į kitas, vyresniems pamestinukams skirtas globos įstaigas, dar vėliau - į internatus.
- Kas jų ten laukia? - svarstė kūdikių namų direktorė. - Įgis pagrindinį išsilavinimą, sulauks pilnametystės ir pačios valstybės rankomis bus išstumti į gatvę. Kas jiems suteiks gerą išsilavinimą, būstą, kitas socialines garantijas? Juk to nenumato įstatymai! Tai ar ne geriau būtų, jei dar kūdikystėje tokie vaikeliai patektų į šeimas - būtų paimti globoti ar įvaikinti?
Pasak P. Valatkevičienės, galima išskirti atskirą buvusių vaikų namų auklėtinių kategoriją, kurių pagimdyti kūdikiai - tarsi užburtame rate - patenka ten, kur kadaise augo ir jų mamos - į kūdikynus. Direktorė tokias motinas bando iškvosti, kodėl jos taip lengvabūdiškai elgiasi. Beveik visos teisinasi vienu ir tuo pačiu:
- Labai norėjau sukurti šeimą, pamilau pirmą sutiktą vaikiną ir atsidaviau. O jis mane paliko...
Nemažai kūdikių namuose ir prostitučių paliktų kūdikių. Kūdikis tokioms - nereikalingas, trukdantis dirbti daiktas. Tik viena iš didelio būrio kūnu prekiaujančių moterų per penkerius metus du kartus aplankė savo sūnelį. Berniukas mamą puikiai prisimena, vis klausinėja auklyčių, kur ji prapuolusi, kodėl taip ilgai nepasirodanti. Motinos išsiilgęs vaikas dėl to labai kremtasi, vaikšto nusiminęs, apatiškas, kartais be galo supyksta, ima žiauriai elgtis su bendraamžiais.
- Taip, šiam berniukui motiną suieškojom, - svarstė kūdikių namų direktorė. - Bet ar vertėjo jos ieškoti? Juk vaikas, jos ilgėdamasis, išgyvena didžiulę psichologinę traumą. Ar ne geriau būtų buvę, jei jį dar visai mažą būtų įsivaikinusi padori šeima?
P. Valatkevičienės įsitikinimu, pastaraisiais metais labai sugriežtinta įvaikinimo procedūra yra ne kas kita, kaip nusikaltimas prieš pamestinukus vaikus. Juk kūdikystėje neįvaikinti pamestinukai pasmerkiami likti vienišais visam gyvenimui - ūgtelėjusių, sulaukusių ketverių metukų ir daugiau, nenori įsivaikinti net užsieniečių šeimos.
Sifilitikių ir narkomanių kūdikiai - nepageidaujami
Direktorė minėjo, jog kūdikį planuojančios įsivaikinti lietuvių šeimos kelia daugybę reikalavimų. Vaikelis turi būti visiškai sveikas, pagimdytas sveikos motinos, dailaus veidelio, gražiais plaukais, mėlynakis ir t. t. Vos išgirdusios, kad to ar kito kūdikio motina sirgo sifiliu, todėl nuo šios ligos teko gydyti ir naujagimį, šeimos iškart tokio kūdikio šalinasi. Lygiai taip pat nenori įsivaikinti ir narkomanių pagimdytų vaikų, nors ir sveikut sveikutėliai jie būtų. Mat niekam ne paslaptis, kad tokių vaikelių sveikata gali sutrikti jiems paaugus.
Užsieniečiai - kur kas mažiau išrankūs, nes labiau ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse ligotiems vaikams suteikiama visokeriopa medicininė pagalba, be to, įvaikių apsisprendusios turėti užsieniečių šeimos kelerius metus studijuoja atitinkamą mokymo programą, kad, įsivaikinusios berniuką ar mergytę, mokėtų su jais bendrauti, tinkamai auklėtų, kad nekiltų kitokių su vaikų auginimu susijusių problemų. Mūsuose, kaip žinia, su užaugusiomis įdukromis ar įsūniais nesugebantys susitvarkyti įtėviai pasirenka vieną kelią: kreipiasi į teismą ir prašo įvaikinimą panaikinti. Kartais tokie prašymai patenkinami ir šeimoje augęs įvaikis lyg šunelis išmetamas lauk. Tokių atvejų, pasak kūdikių namų direktorės, nepasitaikytų, jei įtėviai būtų iš anksto ruošiami žmogučio atėjimui į šeimą, jei būtų sukurtos atitinkamos mokymo programos. Tačiau apie tai gilią ekonominę krizę išgyvenančioje Lietuvoje kol kas galima tik svajoti...
