Telšiuose gimusi, Kaune augusi, iš Žiežmarių slapčia į Švediją su svetimu pasu išvykusi šešiolikmetė Danguolė Rasalaitė nė neįsivaizdavo, kad jos likimas galėtų kam nors rūpėti. Dėl palaido gyvenimo būdo nuo mergaitės nusisuko giminės, nuleido rankas mokytojai, išdavė draugai ir draugės.
Realusis Danguolės gyvenimas nutrūko 2000-ųjų sausį, jai nukritus nuo viaduko Malmėje. Virtualusis paauglės gyvenimas tęsiasi - 2002-ųjų rugpjūčio mėnesį Švedijos kino teatruose pasirodė apie Danguolės likimą pasakojantis žymaus Švedijos režisieriaus Luko Mudisono filmas “Lilija amžinai” ("Lilja 4-ever").
Filmas per pusmetį parodytas daugelyje Europos šalių, JAV ir Australijoje. Visur jis sulaukė didžiulio susidomėjimo. Švedijoje šiais metais filmas tapo Švedijos "Oskarų" nominantu - iš galimų šešių nominacijų filmas gavo penkias. “Lilija amžinai” pretenduoja ir į JAV "Oskarų" nominacijas geriausio užsienio filmo kategorijoje.
Tik Lietuva, tradiciškai abejinga savo tautiečiams tiek gimtojoje šalyje, tiek užsienyje, beveik nieko nežino apie skaudų Danguolės Rasalaitės likimą.
Švedų žurnalistų publikacijos ir laidos televizijoje paskatino žymų režisierių Luką Mudisoną pastatyti filmą apie vilčių žlugimą, apie tolimą gyvenimą, kuris kartais gali atsidurti visai greta tavęs, toje pačioje gatvėje.
"Aš kūriau filmą apie du vaikus iš buvusios sovietų imperijos, kuriems tenka gyventi šalies griuvėsiuose, - kalbėjo Švedijos žurnalistams Mudisonas. - Tačiau išėjo daug platesnis filmas - apie ilgesį būti kažkuo kitu, nei esi, apie tai, kas lieka po tavęs, apie jausmą, kai esi paliekamas vienas, apie turtingus žmones, kurie mano, kad gali nupirkti viską, ir apie vargšus, kurie priversti parduoti viską".
Švedų socialinė drama “Lilija amžinai” jau Lietuvoje.
“Kino premjera”
