Sigitas STASAITIS
Lietuvoje - naujas skandalas. Paskelbta, jog valdininkai išsidalino Lietuvą, armija valdininkų nemokamai atsirėžė tūkstančius (!) žemės sklypų geriausiose ir gražiausiose Lietuvos vietose. Įvairios komisijos, STT, VRM ir net Seimo nariai susidomėjo skandalu. "Akistata" atliko žurnalistinį tyrimą ir labai greitai išsiaiškino, jog būtent seimūnams dabar derėtų patylėti - būtent įstatymų leidėjai ir užvirė visą košę, priėmę jiems paties naudingus įstatymus. Turintieji informacijos valdininkai (kaip ir Seimo bei aukščiausiųjų valdžios institucijų darbuotojai) paprasčiausiai tyliai pasinaudojo šiais įstatymais. Be to, šioje publikacijoje įrodysime, kad suktiesiems valdininkams greičiausiai nė plaukas nuo galvos nenukris.
Reikalus sujaukė sovietmetis
Suvokti painią žemės sklypų problemą galima tik pažvelgus į jos visumą ir pradedant nuo istorinių ištakų. Lietuvos žemės reikalus sujaukė 1940 metais iš Maskvos mums atnešta sovietinė santvarka. Žinia, ši sistema nepripažino jokios didesnės už kuklų nuosavą namuką nuosavybės. Pirmaisiais sovietų valdžios dekretais buvo nacionalizuotos gamybos priemonės. Kadangi žemę komunistai taip pat laikė gamybos priemone, kartu su bankais ir fabrikais lietuviai neteko ir žemės. Gerą pusę amžiaus visi žygiavome per "valdišką" Lietuvą, aukštai iškėlę raudonas vėliavas, nes niekas netikėjome, kad sovietinė tėvynė - milžinas ant molio kojų. Nusilpęs milžinas beveik nesispardė, kai mes, lietuviai, pirmieji šalyje suskaldėme komunistų partiją, prisiminėme trispalvę, galop 1991 metais pasiprašėme iš to "raudonojo bendrabučio".
Vienas pirmųjų Atkuriamojo Seimo galvosūkių - ką daryti su sovietų nacionalizuota privačia nuosavybe? Ypač su žeme, nes fabrikų turėjo nedaugelis, o žemės - šimtai tūkstančių žmonių. Dėl žemės buvo galimi trys sprendimai. Pirmas - restitucija, tai yra pagal archyvų duomenis besąlygiškai grąžinti turėtą žemę jų savininkams. Ačiūdie, Atkuriamojo Seimo posėdžiautojams užteko proto nepriimti Restitucijos įstatymo, nes būtų kilęs tikras pilietinis karas - per dešimtmečius ant nacionalizuotos žemės pristatyta nemažai pastatų. Žemės savininkai su šių pastatų savininkais tikrai būtų susipjovę.
Nugalėjo noras praturtėti
Žvelgiant iš šių dienų atrodo, jog logiškiausiais būtų buvęs antrasis variantas - nacionalizuotos žemės visai niekam nebegrąžinti, o laisvus plotus pardavinėti aukcionuose. Argumentai už: sovietmečiu praėjo per pusė amžiaus, miestai išsiplėtę, daug privačios žemės užstatyta, daug kas pyks negalėdami atgauti savo turto. Tokiems teksią mokėti kompensacijas. O iš kur paimti milijonus ką tik susikūrusiai neturtingai valstybei? Be to, tarpukariu Lietuvoje dominavo gana smulkūs ūkiai, per pusę amžiaus prisidaugino kelios kartos nacionalizuotų plotų paveldėtojų, tad žemelė bus dar labiau supjaustyta.
Tačiau kas klausysis tokių argumentų, kai net pats Atkuriamojo Seimo pirmininkas ponas Vytautas Landsbergis pretendavo į stambias tėvonijos valdas? Seime atsirado ir daugiau norinčiųjų greitai praturtėti atsiimant stambius ar brangius žemės sklypus, tad Seime buvo priimtas įstatymas sovietų nacionalizuotą žemę grąžinti. Taip pradėta Žemės reforma, saujelei atnešusi stambų turtą, o tūkstančiams žmonių kančias bei ašaras.
Pinigų kompensacijoms nėra
Prieš gerą dešimtmetį Seimas priėmė įstatymą, jog pretendentas atsiimti žemę gali rinktis tris variantus. Pirmasis - jei įmanoma, žemė atiduodama natūra istorinėje vietoje. Antrasis variantas - žemę atsiimti ekvivalentine natūra. Tarkim, ten, kur buvo pretendento senelių sklypas dabar stovi mokykla ar nutiestas kelias, tad žmogui atmatuojamas ekvivalentinės vertės žemės plotas kitoje laisvoje ir pretendentui patinkančioje vietoje. Dauguma pretendentų atsiimti žemę pasirodė besą senyvi žmonės, nebegalintys ūkininkauti, tad tūkstančiai žemės atsiiminėtojų pateikė prašymus pasinaudoti trečiąją galimybe - vietoje žemės gauti kompensaciją pinigais (ar vertybiniais popieriais). O pinigų tai nėra! Iš vargano, nesibaigiančios krizės pjaunamo Lietuvos biudžeto valstybė vis "patrupina" į kompensacijų fondą, iš kurio išmokama visiems laukiantiesiems pinigų proporcingai . "Akistatos" žiniomis, iki šiol sumokėta vos 15 procentų reikiamos kompensacijų sumos. Valdininkai žada kompensacijas "trupinti" iki 2009-ųjų, nors kalbama, jog terminas bus dar nukeltas.
Reforma - negyvas kūdikis?
Tokia žemės reformos eiga liko patenkinti tik keli procentai žmonių, atsiėmusių stambias tėvonijas ar brangius sklypus miestuose, kuriuos pardavę susižėrė gražaus pinigėlio. O absoliuti dauguma atsiiminėtojų reformą keikė (ir keikia) susiriesdami. Spręskite patys: žemę natūra ar ekvivalentine natūra daugiausia ėmė ūkininkaujantys kaimiečiai, tačiau tikra bėda - per 50 metų privisęs visas būrys paveldėtojų, su kuriais pasidalinus daugeliui tekliuvo vos hektaras ar du. Nieko nuostabaus, jog Žemės reforma prigimdė tūkstančius smulkių, vos 1-5 hektarų ploto nerentabilių ūkelių, kurie VISI PASMERKTI bankrutuoti. Kas paprašė kompensacijų, irgi nedaug pešė, nes pinigų nėra ir neaišku, ar gyvas jų besulauksi. Negana to, 1993 metais Seimas išleidžia įstatymą, jog jei pretenduoji į laisvą žemę, turi ją imti, antraip negausi jokios kompensacijos. Per pusę amžiaus Lietuvoje daug kas pasikeitę. Jei gyveni Vilniuje ar Šiauliuose, kur kiši atsiėmęs senelių hektarą kur nors prie Skuodo ar Biržų? O kur dar smaugiantys biurokratizmo brūzgynai - žmonės gi dauginasi, per pusę amžiaus pretendentų atsirado šimtai tūkstančių, žemėtvarkininkai tikrai buvo taip apsivertę, jog nespėjo ruošti dokumentų. 1997 metais žemės reforma iš viso buvo sustabdyta, valdininkai ją bandė tobulinti ir gaivinti, tačiau kaip atgaivinsi, jei kūdikis jau gimė negyvas?
Pataisos įnešė sumaišties
1999 metais atsižvelgdamas į žmonių skundus konservatorių Seimas nutarė palengvinti žmonių dalią - išleido, atrodytų, dvi protingas įstatymo pataisas. Pirmoji suteikė teisę perimti pretendento valią atsiimti žemę. Paprasčiau tariant, iš žmogaus, kuriam iki gyvo kaulo įgrisę laukti, kol bus paruošti visi žemės atsiėmimo dokumentai ar atsiras pinigų kompensacijoms, nuperki teisę atsiimti žemę ir toliau popierius tvarkaisi savo vardu. Antroji pataisa buvo kur kas suktesnė. Ji leido atsiimamą žemę atkelti į kitą vietą. Štai po šios pataisos žemėtvarkos skyriuose prasidėjo tikra velniava.
Ne veltui sakoma, jog pasaulį valdo informacija. Dauguma žmonių juk neprenumeruoja "Valstybės žinių" ir neskaito kalnais išleidžiamų įstatymų. Daug paprastų žmogelių apsidžiaugė išgirdę, jog dar nė neatgavę žemės jau gali parduoti jos atsiėmimo dokumentus. Šimtai iškart pardavė pusvelčiui, dar daugiau piliečių nesugebėjo parduoti nė pusvelčiui. Šiandien Lietuvoje žemė nepaklausi, pigesnė nei oficialiai įkainojama pagal žemės naudmenų našumo balą. Žemę suskubo pirkti tik tie, kas žinojo informaciją ir naujausius įstatymus. Žinoma, pirmiausiai - valdininkai. Dabar peršasi nuomonė, jog kažkas Seime prastūmė įstatymų pataisas, kad susitvarkytų savo žemės reikaliukus.
Visi galėjo, ne visi žinojo
Nusipirkę kas iš vieno, kas iš kelių ar net keliolikos žmonių dokumentus atsiimti žemę, apsukruoliai pasinaudojo antrąja minėta įstatymo pataisa ir iškart parašė pareiškimus atsiimamąją žemę perkelti. Kiekvieno rajono žemėtvarkos skyriuose yra žemėlapiai. Juose neprivatizuotina ar jau nuosava žemė uždažoma kokia nors viena spalva, o laisvi sklypai baltuoja. KIEKVIENAS turėjo teisę žemėlapyje išsirinkti baltą sklypą ir parašyti prašymą, kad jo atsiimamoji žemė būtų perkeliama būtent į tą vietą. Tereikėjo tai žinoti ir būti pirmesniam. Pareigos, lytis ar akių spalva - nesvarbu! Tačiau ar jūs, gerbiamasis skaitytojau, tai žinojote? Taigi... O valdininkai žinojo - jų gi darbas skaityti ir taikyti įstatymus. Prieš įstatymą visi lygūs. Kur parašyta, jog įstatymo negali taikyti sau? Tokiu genialiai paprastu būdu šimtai valdininkų, iš pretendentų po 500 ar 1 000 litų nusipirkę įvairių grąžinamų kemsynų, juos VISAI TEISĖTAI perkėlė prie ežerų (640 sklypų), į nacionalinius parkus (141 sklypas), į nekilnojamų kultūrinių vertybių teritorijas, kraštovaizdžio draustinius bei kurortų apsaugos zonas (107 sklypai).
Kaip visada, atsibudę žmonės administracinius teismus bei apskričių viršininkų administracijas užvertė pareiškimais pakeisti valią, t. y. vietoje taip ir nesumokėtos kompensacijos gauti žemės sklypą natūra. Deja, gražiausių plotų pajūryje, draustiniuose ar prie ežerų yra nedaug. Tiksliau - buvo nedaug, nes praktiškai visus gražiausius jau užtūpę apsukrieji valdininkai, jų giminės ir draugai. Eiliniams piliečiams belikę daug nepatrauklios žemės.
Gudriam pirmokėti nereikia
"Palaukite, - pasakys ne vienas po žemėtvarkininkų kabinetus stumdytas ir šiek tiek apie žemę jau išmanantis skaitytojas. - Žemė vertinama naudmenų našumo balais, nuo kurių priklauso žemelės kaina. Kaip, tarkim, nupirkęs kokių 5 balų vertės gabaliuką pelkės, jį perkelsi ant kokiais 55 balais įvertinto draustinio ežero kranto, nuo kurio gali grožėtis Trakų pilies vaizdu? Juk toje vietoje žemė nežmoniškai brangi, turėsi primokėti dešimtis tūkstančių!"
Nebijokite, įstatymų leidėjai ir tuo pasirūpino. Seimo išleistose įstatymo pataisose juodu ant balto parašyta, jog perkeliant iki 3 hektarų ploto "asmeninį ūkį" į kitą vietą, sklypo vertė nevertinama balais!
Štai dabar visiems mums suprantamu būdu visą informaciją ir įstatymų pataisas žinoję valdininkai - žemėtvarkos skyrių vadovai bei specialistai, nacionalinių parkų vadovai, Žemės ūkio ministerijos valdininkai, apskričių viršininkų administracijos darbuotojai (kalbama, jog net ir Prezidentūros tarnautojai, VRM pareigūnai) - visiškai teisėtai pasinaudojo Seimo priimtais įstatymais ir pusvelčiui įsigijo apie 1 000 sklypų, nors spėjama, jog iš tikro tokių machinacijų gerokai daugiau. Dauguma šių žemių nemokamai perkeltos į pačias brangiausias ir patraukliausias Lietuvos vietas.
Neetiška, bet teisėta!
Tai žinant tik juokas ima iš Prezidentūros, VRM, STT bei kitų komisijų, sudarytų sklypų skandalams tirti, pastangų bei pažadų anuliuoti neteisėtus sandorius. Visi iki vieno valdininkų pirkiniai ir perkėlimai teisėti, visi pagal įstatymus. Tai darydami valdininkai elgėsi neetiškai? Taip, neetiškai. Ir kas iš to? Kuris pripažįsta savo kaltę, kuris padavė atsistatydinimo pareiškimą? Atvirkščiai - valdininkai irgi yra žmonės ir sau ne priešai, ko jiems nepasinaudojus TEISĖTA galimybe pigiai nusipirkus gerą sklypą perkelti į brangią vietą? Beje, pačių didžiausių valdininkų suktybių, ko gero, neatkapstys nė STT, nes nemažai sklypų įsigyta giminių ar patikimų žmonių vardu, didelė dalis jau parduota. Tik juoko verti teisėsaugininkų grasinimai įtartinus sandorius anuliuoti. Net jei ir bus išleistas įstatymas, draudžiantis tokią valdininkų praktiką, ar naujas valdininkų etikos kodeksas, tai situacijos nebepakeis. Lietuva - ne Baltarusija, pas mus įstatymai atgaline data negalioja. Bene protingiausiai problemą komentavo ministras pirmininkas A. Brazauskas, pripažinęs, jog valdininkai veikė pagal įstatymus. Geriausi sklypai jau išsidalinti, dauguma jų parduoti.
O kai pasigirsta "sklypininkus" valdininkus smerkiantys balsai iš Seimo, darosi nebe juokinga, o paprasčiausiai pikta - kurdami įstatymus jūs patys, aukštieji ponai, mąstykite ne vien apie savo tėvonijas ir biznelius, o pirma ištarkuokite užpakalius nedorų, šaliai nenaudingų įstatytų autoriams, kurie taip pat sėdi tarp jūsų pačių.
