Kas yra toji destruktyvi kritika? Tai kritika, kurios autorius nejaučia jokių saitų su jos objektu. Kritikuojamas tarsi neegzistuojantis reiškinys. Kita vertus, jis gali būti laikomas laikinu nukrypimu, anomalija arba nesusipratimu, kurio pašalinimas prasideda su atsiribojimu nuo jo. Kitaip tariant, tai atsijusi arba izoliuota kritika. Kalbant apie visuomenės ir kultūros kritiką, paprastai skiriamos dvi jos atmainos - kritika „ab antra“ (iš vidaus) ir kritika „ab extra“ (iš išorės).
Kritika iš vidaus kritikuojantįjį susieja su kritikuojamuoju - tarp jų mezgamas kritinis dialogas, siūlantis vienas kito mąstymo koregavimą arba alternatyvas. Kritika iš išorės suardo bet kokias kritikuojančiojo ir kritikuojamojo sąsajas. Tokia kritika paprasčiausiai pabrėžia kritikuojamojo lemtingą ydingumą, fundamentalią nuodėmę arba tiesiog negalėjimą egzistuoti. Kritika iš vidaus koreguoja ir siūlo, o kritika iš išorės atmeta, diskredituoja ir simboliškai sunaikina.
Valstybės susvetimėjimas
Apie destruktyvią išorinę kritiką nemažai rašyta šalyse, kuriose ji sukėlė nemažų politinių problemų. Istorikai pažymi, kad prie Veimaro Respublikos žlugimo savaip prisidėjo ir vokiečių intelektualai, iš esmės neigdami bet kokias organizuoto politinio gyvenimo formas ir triuškindami visą politiką, o sykiu ir nusišalindami nuo bet kokios rimtesnės jos analizės. Plyšys tarp politikos ir kultūros, kuris kone kaip prakeikimas lydėjo moderniąją Vokietijos istoriją, netruko atsigręžti ir prieš vokiečių politiką, ir prieš jos kultūrą - vokiečių intelektualai rimtai nereagavo net į kylantį nacizmą. Sureagavo į jį labai nedaugelis, o patys galingiausi balsai nuskambėjo „post factum“.
Panašius atvejus matome Rusijos istorijoje. Tironiška Rusijos valstybė, XIX a. negailestingai nuslopinusi visas ne iš viršaus sklidusias reformas bei politines iniciatyvas, sukūrė ne tik jokių istorinių analogų neturėjusias (o Sovietų Sąjungoje vėliau sustiprintas) intelektualų ir valstybės susvetimėjimo formas, bet ir suformavo radikalias bei nesutaikomas priešpriešas lojalumo savajai valstybei sferoje. O šios priešpriešos nuolat svyravo tarp besąlygiško paklusimo bei atsidavimo visagalei valstybei ir paniekos ar net mirtinos neapykantos jai. Abejojantys tuo tegul įdėmiai paskaito Piotro Čaadajevo „Filosofinius laiškus“ arba ankstyvąjį Aleksandrą Gerceną, prisiekusį atkeršyti už 1825 metais žiauriai nuslopintą dekabristų sukilimą.
O visų geriausia prisiminti keisto likimo XIX a. rusų poetą ir mąstytoją Vladimirą Pečeriną, kuris, jaunystėje būdamas kupinas baironiško maišto prieš viską, kas tik ribojo individo laisvę, parašė tokias eilutes:
O kaip saldu nekęst savo tėvynėsIr godžiai geisti josios pražūties!
Vėliau V. Pečerinas (beje, jaunystėje anglofilas ir Amerikos simpatikas) konvertuos į Romos katalikybę, apsigyvens Airijoje, užsidarys vienuolyne ir degins bedieviškas knygas. Šiaip ar taip, verta įsiklausyti į Tomo Venclovos žodžius, kad V. Pečerino eilės daug ką pasako apie šalį, įkvepiančią tokias mintis.
Rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas, po bolševikų perversmo kartu su religiniu mąstytoju Sergejumi Bulgakovu ir literatūrologu Piotru Struve parengęs almanachą „Vechi“, rašė, kad viena iš Rusiją ištikusios tragedijos priežasčių buvo valstybės atžvilgiu susvetimėjusi, radikali, nihilistinė ir revoliucinga rusų inteligentija. Anot N. Berdiajevo, ji ne kritikavo savo šalies politinę tikrovę, o atmetė ir triuškino ją. Ji ne tobulino ir koregavo pasaulį, o siekė jį iš pamatų sugriauti ir po to jau perkurti iš naujo.
Tačiau destruktyvi kritika nepadėjo Rusijai. Jai verkiant reikėjo subalansuotos ir disciplinuotos politinės analizės bei dalyvavimo ir bendradarbiavimo etikos, o ne liepsnojančios abstrakčios meilės ir neapykantos.
Dalykas ar asmuo?
Kita svarbi perskyra kritinės minties sferoje yra tarp „ad rem“ (apie dalyką) ir „ad hominem“ (apie žmogų) kritikos. „Ad rem“ kritika yra dalykiška ir mažų mažiausiai mandagiai neutrali (jei jau ji negali būti pagarbi) asmens, t.y. kritikuojamo ir analizuojamo kūrinio autoriaus atžvilgiu. O „ad hominem“ kritika susitelkia į asmenį, susirūpinusi ne kūrinio atvėrimu ir jo analize ar pristatymu, o asmens diskreditavimu arba sušaržavimu. „Ad hominem“ kritika yra senas reiškinys, bet ypač ji suvešėjo XIX a. Europos politinėse batalijose, plėtojantis užsakomajai žurnalistikai, politinėms karikatūroms, pamfletams ir feljetonams.
„Ad hominem“ kritikos kulminacija galima laikyti paskvilio žanrą - užsakomą piktą rašinį, kuriame politinis varžovas ar idėjinis oponentas trečio asmens (dažniausiai - kokio užsakomojo rašeivos) yra tiesiog išjuokiamas ir sukarikatūrinamas. Paskvilyje apstu žanrinių gudrybių - minties išplėšimo iš konteksto, svetimo argumento iškraipymo, tyčinio netikslaus citavimo arba neigiamos asociacijos kūrimo, šaržuojamą asmenį tarsi netyčia priartinant prie odiozinės figūros ir panašiai. Jas netrunka perprasti profesionalūs paskviliantai.
Be abejo, rimtoji žurnalistika šiuos dalykus ilgainiui nesunkiai atsijojo - šiandien rimtuose Vakarų leidiniuose šalia kritinių analizių, politinių komentarų ar recenzijų nė su žiburiu nerasi po pseudonimu pasislėpusio autoriaus politinio pamfleto ar juolab paskvilio. Bet pas mus jų pakanka su kaupu.
Paskvilių orgijos
Lietuvos spaudoje (neapeinant ir pačių solidžiausių kultūros žurnalų) klesti tai, ką pavadinčiau paskviliniu ir pamfletiniu mentalitetu. Tai destruktyvi kritika, šaržuojanti ir išjuokianti savąjį objektą, bet neapsisunkinanti nei jo analize, nei savosios kritinės minties argumentavimu, nei juolab interpretacinio dialogo mezgimu.
Pakanka žvilgtelėti į mūsų kultūros žurnaluose pateikiamas knygų recenzijas, kurios neretai esti parašytos tiesiog neprofesionaliai, nemandagiai ir su paslėpta pagieža. Daugeliu atvejų jos yra net ne recenzijos, o kažkas per vidurį tarp paskvilio ir atviro laiško. Vakarų leidiniuose (ypač akademiniuose ir kultūros žurnaluose) tai būtų ne tik neleistina, bet paprasčiausiai neįmanoma. Pas mus gi galima viskas, kas garantuoja nestandartinį vertinimą arba „gyvą“ požiūrį.
Kitas simptomas - kitatikio ar kitamanio diskreditavimas ir šaržavimas. Štai ši mūsų kritinės minties tendencija man atrodo itin nesimpatinga ir rimtai bylojanti mūsų intelektinės kultūros nenaudai. Juk būtent čia aiškėja, kad dalis mūsų inteligentijos visą kultūrą ir intelektualinę šalies sferą vis dar įsivaizduoja kaip priešiškų ideologinių grupių kovos areną. O priešą, kaip žinia, reikia laiku atpažinti ir demaskuoti.
Todėl recenzijos pas mus virsta arba panegirikomis, arba destrukcijos orgijomis - tiesą sakant, tarp jų atstumas ne toks jau ir didelis, nes tiek panegirika, tiek destruktyvi kritika yra dvi tos pačios monetos pusės. Ten, kur nėra kūrybinio dialogo ir noro vienas kitą įkvėpti arba tarnauti bendram profesinio atsidėjimo objektui, lieka tik arba ritualinis bei proginis vienas kito pagarbinimas, arba jį nesunkiai pakeičianti nuodinga asmens kritika ir priešo demaskavimas.
Pigmėjai ir jų strėlės
Žinoma, šios mūsų kritinės minties deformacijos byloja ir apie kitus dalykus - elementarų pavydą, asmeninį priešiškumą ar antipatiją, profesinės etikos nesilaikymą, akademinės kurtuazijos nuvertinimą. Bet kur kas svarbiau yra tai, kad jos atveria visai mūsų visuomenei opias problemas - viešų debatų kultūros stoką, vakarietiškos recenzijų kultūros nebuvimą, sunkiai paslepiamą abejingumą idėjoms ir nesidomėjimą nei savimi, nei likusiu pasauliu.
Žinoma, būtų galima apie visa tai pasakyti tą patį, ką politinis komentatorius, eseistas ir rašytojas Michaelas Ignatieffas (Maiklas Ignatjefas) pasakė apie kritikus, koneveikusius jo tyrinėtą garsų britų politinį teoretiką ir idėjų istoriką Isaiah Berliną (Izają Berliną), - palikime ramybėje tuos pigmėjus ir jų nuodingas strėles.
Bet tai nieko nepakeis ir problemos neišspręs. Galima nereaguoti į nesąžiningą ir savimi mintančią bei pasitenkinančią kritiką, bet sykiu reikia aktyviai kurti alternatyvą jai. O keistis ir konstruktyvėti destruktyvi kritika gali tik įveikiant susvetimėjimą, stiprinant bendradarbiavimo etiką ir išpažįstant bendras vertybes.
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
