Danielė BAUKUTĖ
2000 metų gruodžio 20-osios pavakarę Širvintų rajono Burniškių kaimo gyventojai Irenos Sakalauskienės (58 m.) namo kieme pastebėjo neįprastą laužą. O netrukus per kaimą jau sklido baisi žinia - per visą savo gyvenimą net vištai galvos nukirsti nesugebėjusi moteris kirviu užkapojo ir padegė savo kaimyną Pranciškų Lapinską (69 m.), su kuriuo, pasak nužudytojo žmonos Bronislavos Lapinskienės, nei pykosi, nei bučiavosi.
Norėjo paslėpti nusikaltimą
Vos už puskilometrio nuo I. Sakalauskienės sodybos gyvenantis P. Lapinskas tą nelemtą rytą susiruošė į mišką šluotoms žabų rinkti. Keliukas vedė pro Irenos namus, tad žmogus nusprendė aplankyti kaimynę. Užėjo, pasėdėjo, parūkė ir patraukė savais keliais. Grįždamas užsuko dar kartelį, o kadangi buvo sušalęs, paprašė stikliuko ko nors šildančio. I. Sakalauskienė nebuvo pavydi, tad ant stalo pastatė visą butelį pilstuko ir prisėdo šalia. Sėdėjo, kalbėjosi. Besikalbant ištuštėjo ir butelis.
Pasak teisiamosios, išgėręs butelį P. Lapinskas "pasiuto". Išsitraukė lenktinį peiliuką ir jai griežtai paliepė: "Išeik iš namų". Išsigando Irena, pakluso girtam vyrui (lavono kraujyje buvo rasta 2,42 promilės alkoholio) ir išėjo. Pasivaikščiojo šiek tiek ir vėl grįžo namo. P. Lapinskas nenurimo, paėmęs peiliuką nuėjo prie lauko durų ir jas atidaręs pakartojo: "Išeik".
To I. Sakalauskienei jau buvo per daug - jos pilstuką geria ir dar iš savų namų veja! Moteris stvėrė prie krosnies gulėjusį kirvį ir smogė kaimynui į kaktą. Šiam sukniubus, trenkė per galvą dar tris kartus. Pamačiusi, kad žmogus nebekvėpuoja, I. Sakalauskienė ištempė vyrą į kiemą, paėmė butelį su benzinu (pirma sakė maniusi, jog ten vanduo - teigė norėjusi nuplauti kraują), apipylė juo lavoną ir padegė. Būtent šį "laužą" ir pamatė smalsūs Burniškių gyventojai, atėję pažiūrėti, ką čia I. Sakalauskienė degina.
Nuo teisingumo nepasislėpsi
I. Sakalauskienė ne iš karto prisipažino nužudžiusi kaimyną. Pirma surezgė istoriją apie neva užklydusius du nepažįstamus vyrus, tačiau pirmą kartą į tokią nemalonią istoriją įklimpusi moteriškė meluoti nemokėjo ir greitai prisipažino.
Pasak kaimiečių, įkalinimas Ireną pakeitė: moteris sulyso, paseno, verkia ir dieną, ir naktį.
Raudojo I. Sakalauskienė ir teisme, gailėjosi ką padariusi, atsiprašinėjo nužudytojo žmonos, vaikų. Atgailos nesušvelnino P. Lapinsko žmonos nusistatymas. "Nėra žmogaus. Žmogus neįkainojamas. Aš jo nebeprikelsiu", - kalbėjo B. Lapinskienė ir dėl įvykusios tragedijos kaltino tik pilstuką. - Jos dvi savaites niekas nematė, užsidariusi gėrė. Vyras negeru laiku pas ją užsuko, kai jai baltoji karštinė jau buvo prasidėjusi", - sakė nukentėjusioji.
Apie I. Sakalauskienės draugystę su stikliuku žinojo visi ją pažinojusieji. Per pilstuką moteris tris kartus bausta administracine tvarka, per gėrimą ir ne vieną darbą praradusi. "Pilstukas ir velnias jai protą susuko", - kalba kaimiečiai, gailėdamiesi ir vienos, ir kitos pusės...
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Kęstutis Jucys už tyčinį P. Lapinsko nužudymą nuteisė I. Sakalauskienę 7 metams laisvės atėmimo. Bausmę ji turės atlikti bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
