Ne vienas teigė, kad prezidento skandalas turėtų paskatinti rašytojus ir intelektualus nusileisti iš savojo dramblio kaulo bokšto, aktyviau pasisakyti politikos ir visuomenės klausimais.
Tas, regis, ir vyksta: plačiai nuskambėjo intelektualų kreipimasis į prezidentą, susitikimas su premjeru. Po paskutinių Rolando Pakso, ėmusio elgtis kaip girtuoklis kavinėje, kuris, metamas lauk, dar sudaužo po ranka pakliuvusį stiklą - aš jums parodysiu, kaip manęs negerbti! - pokštų dar sykį įsitikinau kreipimosi autorių įžvalgumu. Galiu tik pritarti ir solidarizuotis su jais.
Tačiau kartu kyla kitas klausimas: ar rašytojo, dailininko, režisieriaus pilietinis vaidmuo tuo ir baigiasi? Ar peticijos, atsišaukimai ir politinė veikla yra vienintelis matmuo, jungiantis juos su visuomene? Ar tai neprimena tarybinių laikų, kai kiekvienas žymesnis asmuo privalėjo užimti “pilietinę poziciją”? Kur riba, skirianti pilietiškumą nuo propagandos, visuomeninį poveikį - nuo politinių dividendų? Ar pasinėrus į politinę veiklą, menininkams neatsitiks taip, kaip vienam žurnalui, kuris skelbiasi esąs kultūros leidinys, o visą plotą skiria politiniams komentarams?
Dauguma mano kartos kultūrininkų yra aiškiai apsisprendę, kad menas ir politika yra nesuderinami dalykai. Neatsitiktinai jų balsų politinėje sferoje ir anksčiau, ir dabar beveik negirdime. Kalbėjimas ne vien savo vardu, moralizavimas ir raginimas sukompromituotų mane kaip žmogų ir kaip menininką - tokia yra nerašyta jų pozicija. Antra vertus, net jei imtumeisi visuomeninės veiklos, ar nuo to kas pasikeistų? Kam aušinti burną prieš ciniškų politikų ir verslininkų, siaurakakčių pensininkų ir buvusių kolūkiečių minią? Jie ir toliau galvos bei darys, kaip darę. O mažumai, kuri laikosi tų pačių pažiūrų, aiškinti taip pat nieko nereikia.
Tokios nuostatos atsispindi ir jų mene. Ne tik politika, bet ir dabartinė socialinė tikrovė pasilieka už jo ribų. Žinoma, kai kurie žanrai, pavyzdžiui, poezija, iš prigimties menkiau susiję su visuomene, tačiau kelia nuostabą tai, kad ir tradiciškai socialiausi menai, - proza ar kinas, - renkasi nuošalę, sutelkdami savo dėmesį į visuomenės atstumtuosius ar plėtodami vien asmenines vizijas. Jei pabandytume prisiminti, kokie paskutinio dešimtmečio herojai ir tipažai, kokios paskutinio, revoliucijų dešimtmečio, istorijos, reikėtų ilgai pasukti galvą. Šiuo požiūriu meno pasaulį pralenkė populiarioji kultūra - “Radiošou” ar “Dviračio žynių” personažai seniai tapo bendriniais vardais. Keista, bet net iš Gintaro Grajausko eilėraščių apie pastarųjų metų buitį (ir apie dvasinę būseną) sužinome kur kas daugiau negu iš dabartinės prozos veikalų ar kino filmų.
Man regis, yra dar viena jaunesniųjų menininkų nusigręžimo nuo visuomenės priežastis, kurią apibūdinčiau kaip suvokimą ar nuojautą, kad didžioji istorija šiame krašte pasibaigė. Po visus įtraukusio Sąjūdžio ir Nepriklausomybės kovų buvo staigus atoslūgis, ir vietiniai įvykiai - kairiųjų ir dešiniųjų kova, viena ar kita reforma - netolimos praeities atžvilgiu pasirodė esą menki ir banalūs. Juo labiau kad permainų kryptis ir rezultatas - demokratinė ir kapitalistinė sistema - buvo aiškūs. Demokratija ir laisva rinka jau seniai gyvuoja Vakaruose; o mums belieka stebėti, kaip pagal užsienio patarėjų rekomendacijas jie bus įgyvendinti šitame krašte. Žmonių pritarimas ar pasipriešinimas joms, pokyčių trukmė - tai tik smulkmenos. Tai lyg antrą kartą žiūrėti nuobodų filmą. Verčiau jau išjungti televizorių ir atsivertus gerą knygą palaukti, kol tarybinių laikų liekanos pranyks pačios. O dar geriau - išvažiuoti į Vakarus ir savo akimis pamatyti, kaip atrodo mūsų ateitis.
Dalis menininkų taip ir padarė, ir nebūtinai tiesiogine prasme. Atsirado žmonių, pirmiausia vizualiųjų menų srityje, aktyviai sekančių iš Vakarų sklindančius signalus, kalbančių ta pačia menine kalba, kaip ir Berlyno ar Londono menininkai. Perimtas internacionalinis diskursas leido jiems įsitraukti į platų ryšių tinklą, dalyvauti parodose ir festivaliuose visame pasaulyje. Tačiau ir čia jie susidūrė su panašiu beistoriškumo pojūčiu. Tarptautinis postmodernas, išpažįstantis principą “don‘t care and have fun”, priartėjęs ir beveik susiliejęs su pramoga bei verslu, sufleravo, kad neverta rimtai traktuoti jokių konfliktų ir problemų. Jos gali būti naudojamos tik kaip pašaipos objektas, geriausiu atveju - kaip pretekstas meninei provokacijai. Smagu yra gąsdinti buržujus, kai žinai, kad, išskyrus skandalingą šlovę, niekas tau negresia.
Sunku pasakyti, ar šis laiko sustojimo pojūtis yra tik praėjusio dešimtmečio bruožas, ar jis būdingas visiems laikams po didelių permainų. Galbūt jis buvo neišvengiamas. Tačiau paskutinių mėnesių sumaištys rodo, kad vietinė istorija nesibaigia. Matome naujus veidus, girdime kitonišką retoriką, bet jaučiame veikiant tuos pačius kvailumo ir valdžios troškimo pradus (o sykiu - ir priešinimąsi jiems), kurie, regis, visiems laikams buvo pranykę gražaus naujojo pasaulio migloje.
Manau, kad prezidento skandalas turėtų paskatinti menininkus ne tik pasirašinėti politinius pareiškimus, bet ir pergalvoti savo santykį su sociumu. Jeigu man kelia nerimą ši byla, ar tai nereiškia, kad su šia visuomene mane sieja glaudesni ryšiai, nei maniau anksčiau? Ar įmanoma pabėgti nuo savo - ką gi, provincialaus - socialumo, net ir prisidengiant “tauriausiais sielos vaisiais” ar emigruojant į pasaulinius metropolius? Daugelio naujosios bangos emigrantų likimai liudija ką kita. Kad ir kaip jie bandytų išdildyti savo praeitį, papročius ir net kalbą, kad ir kaip uoliai stengtųsi perimti metropolio kultūrą, kitų akyse jie vis vien lieka keisti ateiviai iš bevardžio krašto.
Be to, pastarosios pervartos, pateikusios gausybę kvailų, juokingų, bet ir pamokančių istorijų, visuomenės susisluoksniavimas, iškėlęs ne tik odiozinius personažus, bet ir sveiko proto pavyzdžius, siūlo tokią turtingą situacijų ir tipažų paletę, kurią vargu ar įstengtų sukurti net ir lakiausia vaizduotė. Todėl norėtųsi, kad tai pastūmėtų menininkus suvokti savo socialinį savo kūrinių kontekstą ir atsigręžti į tuos įvykius bei problemas, kurie yra ir jų gyvenimo dalis.
Aišku, vargu ar didesnis menininkų socialinis sąmoningumas turės apčiuopiamą politinį poveikį. Bet jis pirmiausia išeitų į naudą patiems menams: įveiktų nereikalingumo ir vienatvės jausmą, kurį nesunku įskaityti daugelyje kūrinių, suteiktų jiems nedirbtinio aktualumo ir gyvybės.
“Mes kasamės giliai, po pačiais penkiaaukščio pamatais”, - sakė vienas iš mano mėgstamo “Radiošou” kūrėjų. Iš tikrųjų po penkiaaukščio pamatais dar slypi daugybė neatrastų sekretų.
“Literatūra ir menas”
