Grubiai kalbant, parazituoti gamtoje - tai maitintis kitų sąskaita. Politiniame gyvenime parazitavimas, ko gero, yra paplitęs daugiau nei gamtoje. Aš nekalbu apie tariamus, santykinai didelius politikų uždarbius, palyginti su tariamai menku jų darbu. Kalbu apie politikų įprotį naudotis politinėmis situacijomis, sąjungininkų ar priešininkų klaidomis ir pergalėmis siekiant savų tikslų.
Šiuo atveju irgi išeina taip, kad politikas dažnai sukuria savo populiarumo aurą ne realiu darbu, kuris yra naudingas visuomenei ir valstybei, bet intensyviai naudodamasis neproduktyviu dalyvavimu susiklosčiusioje politinėje situacijoje.
Štai kad ir Vytautas Šustauskas, tarsi ir populiarus bei daugelio žmonių palaikomas politikas, tačiau jei pažvelgtume į jo realų indėlį politikoje, pamatytume tik skandalus bei ištisinį kalbėjimą kategoriškai prieš arba už ką nors, ko ir jis pats iki galo nesupranta. Kada visuomenė neišprususi, ji kalbančiu kategoriškai patiki labiau nei kalbančiu protingai. Štai tada ir turime politiką, sugebėjusį pasinaudoti ne savo paties sukurtomis situacijomis, bet užėmusį vietą politinėje hierarchijoje ir, svarbiausia - kuriantį papildomus ir nuolatinius trukdžius rimtai politikai.
Galų gale neverta kalbėti apie tokį politiką kaip V. Šustauskas - jis taip aktyviai geria mūsų dėmesio sultis, kad mes užmirštame tiesiog pasidžiaugti gyvenimu. Nemanau, kad verta kalbėti ir apie kitus politikus bei vardyti pavyzdžius iš jų dažnai įspūdingo, tačiau mažai visuomeninės bei politinės naudos turinčio politinio gyvenimo. Verta pakalbėti apie principinius šio reiškinio aspektus. Todėl imkime ir prisiminkime praėjusio sekmadienio vakaro įvykius po finalinių krepšinio rungtynių. Mes visi, net nesusimąstę apie savo pačių nesąmoningą siekį parazituoti kitų sąskaita, džiaugėmės pergale ir teigėme: “Mes laimėjome”. Nors didžioji klegančiųjų dalis ne tik kad nežaidžia krepšinio, bet ir nelabai mėgsta paprasčiausią mankštą rytais. Bet kada sportininkų komanda pralaimi, tada mes kažkodėl nesiekiame susitapatinti su jų pralaimėjimu ir tiesiog sakome - “tai jie pralaimėjo”, pasąmonėje sau tvirtindami, kad mes čia niekuo dėti. Taigi kiekvienas linkęs pasinaudoti pergalinga situacija ir susitapatinti su ja, tačiau politikai tai paverčia ne atsitiktiniu veiksmu, o sąmoninga ir nuolatine taisykle.
Dažnai politikai žengia dar toliau ir savo užimamą visuomeninį, politinį statusą prilygina žinojimo bei gebėjimo lygiui, liaudiškai kalbant - kėdė sukuria protą. Ir tada mes girdime visiškai banalų ir įžūlų teigimą, kad politinė kompetencija jiems suteikia kompetenciją žinoti, kaip mes ar valstybė turi elgtis ir kur link eiti. Taigi tuščiažodžiaudami ir pūsdami savo įvaizdį, politikai uždengia savo neišprusimą, profesinę nekompetenciją ar tiesiog kvailumą veiklaus ir energingo, galinčio visur būti, aukštą postą užimančio politiko įvaizdžiu.
Išties kartais būna sunku atskirti realų politinį veiksmą ar politinį kalbėjimą, pagrįstą rimtos ir atsakingos politikos siekimu, nuo kalbėjimo bei veikimo, kuriais būtų siekiama vieno - parodyti save kuo geriau ir užimti išskirtinę vietą politikos lauke. Tačiau gyvenimo gudrybė yra ta, kad praėjus trumpam laikui šie savimi pasitikintys tačiau nieko nemokantys politikai pamato, kad jie nesugeba apgauti savęs ir lieka pasmerkti kovoti su savo išaugusiais nevisavertiškumo kompleksais. Tada norėdami tai paslėpti nuo savęs ir kitų dar energingiau ima veikti, kovoti su savo pačių sukeltais pavojais ir įtarinėti visus dėl savo silpnybės.
