Filomena TAUNYTĖ
Su užsienio lietuviu dalyvavome vakarinėse pamaldose. Rajono klebonėlis dvidešimt penkias minutes skaitė Jonų, Petrių, Anelių bei daugybę kitų vardų, už kuriuos per Mišias derėjo melstis. Pasibaigus trumpoms pamaldoms, svečias panoro už mirusią motiną užpirkti pamaldas. Teko palaukti. Nuvargę ir dulkini po kelionės sėdėjome ant suolelio ir klausėmės, kaip trys kunigai nesivaržydami kalbasi apie automobilių markes, turtus ir pelną.
- Už bendras mišias imu po dešimt litų, jeigu nori, daugiau aukoja. Visi patenkinti, nes tiek dar kiekvienas sukrapšto, bet reikia žmones per kiekvieną pamokslą paraginti aiškinant, kad malda padeda mirusiesiems nusikratyti žemės nuodėmių ir greičiau pakliūti į dangų, - mokė du jaunesnius kunigus klebonėlis.
Sumečiau, kad penkiasdešimt perskaitytų vardų po dešimt litų (už pusvalandį maldų) - visai neblogas biznis.
- Na, ką pasakysit, seniukai? - galų gale kreipėsi į mus klebonas.
Paklausėme, kiek kainuos vienam žmogui skirtos mišios.
- Kaip galima daugiau, - atsakė klebonėlis.
- Sakykite, kokią norite kainą, sumokėsiu, - svečias išsitraukė pluoštelį dolerių.
Viešpatie, kaip sučiulbėjo dvasiškis, supratęs, kad mato užsienio, ir dar gana turtingą lietuvį.
- Geriausiai Grigorinės mišios, tokios bematant išvaduoja sielas iš skaistyklos.
Vedėsi į kleboniją. Girdė arbata. Šypsojosi.
Pinigų klebonėlis gavo. Dar ir auką bažnyčiai. Tačiau svečias, nelaimingas ir susijaudinęs, kol pasiekėme jo giminių namus, ne žodžio nepratarė.
- Sakykite, kodėl Lietuvoje nėra laisvamanių? - paklausė prie vakarienės stalo.
- Kam tie bedieviai reikalingi? - šokosi šeimininkė.
Aš taip pat nedrąsiai įsitraukiau į kalbą:
- Bažnyčia atsigauna. Ji formuoja mūsų dvasinį gyvenimą. Aišku, yra visokių kunigų.
- Laisvamanis nėra bedievis. Laisvamanis mano savaip, drįsta kritikuoti kunigus ir Dievo valia reikalingas, kad bažnyčia su savo tarnais nesupūtų. Tai tas pat, kas opozicija Seime. Mūsų Žemaitės bedieve nepavadinsi, tačiau ji didžiosios davatkystės laikais drįso kritikuoti kunigų veiklą ir gobšumą. Ar tu tiki, kad už tuos pinigus gali nusipirkti dangaus karalystę? - paklausė.
- Mūsų atpirkėjas pasigailėjo šalia jo kabojusio latro, - įsikišo susisielojusi labai dievobaiminga svečio sesuo, buto šeimininkė.
- Latras gailėjosi už savo nuodėmes dar gyvas būdamas, - atsakė jos brolis. - Nenoriu tokio dangaus, kurį mirusiam nusikaltėliui už vogtus pinigus nupirktų jo giminės.
"Nepaisyk kalčių, būk gailestingas" (Strazdelis)
Kokių kalčių? Štai simpatiškas Šiaulių vyskupas prieš A. Vienuolio "Paskenduolės" premjerą (rašė spauda) graudino susirinkusiuosius, kad už tokias baisias nuodėmes, kaip Veronikos (prieš vestuves nusidėjusios, mylimojo pamestos ir laukiančios vaikelio), reikia labai atgailauti. Matyt, net nusižudyti verta.
Apolonija Petkelienė netekėjusi, o Jonas Benderis - nevedęs (vardai ir pavardės pakeisti). Paskelbus apie jų viengungystę, tuokėsi bažnyčioje. Man, teisybę pasakius, net kojas pakirto. Kaip A. Petkelienė, palikusi du vaikus iš pirmosios santuokos, o Jonelis - po vieną buvusiose dvejose santuokose, tapo viengungiais?
- Pirmosios mūsų santuokos negalioja, - paaiškino laimingi sutuoktiniai. - Jos nebuvo bažnyčios palaimintos.
Bemat prašviesėjo protas. Supratau, kodėl mūsų dvasiškai kovo 4-ąją šypsodamiesi Katedros aikštėje spaudė rankas Jolantai ir Artūrui Paulauskams. Pakilęs iš nuodėmių liūno mūsų Seimo pirmininkas (tik kažin, ar pats yra apkrikštytas) metė nusidėjėlę, pagimdžiusią jam du vaikus, ir dabar teisėtoje ir šventoje moterystėje gyvena su Jolantėle. Benkartai pirmieji du A. Paulausko vaikai, antri du - jau teisėti. Jeigu klystu, prašau paaiškinimo. Be abejo, ir K. Glavecko pirmoji santuoka neteisėta, ir dukterys joje gimusios nekokybiškos. Du kartus išsiskyrusi K. Prunskienė Kaltinėnų bažnyčioje kartu su klebonu pamokslus sako.
Tačiau kaip su nuodėmėmis? Rimčiau pažiūrėjus, visi mano paminėtieji - Veronikos.
Belieka tikėti, kad Jis "nepaisys kalčių, bus gailestingas". Katriems - ar toms pamestosioms su vaikais, ar tiems "kuiliams", pagal "Dviračio žinias"?
Dalyvavau Paparčių bažnytėlėje įšventinant Bruno vienuoliškosios šeimos vienuoles. Savo ausimis girdėjau, kaip vyskupas naujosioms vienuolėms sakė: "Iki šiol buvote sužadėtines, o dabar susituokėte su Kristumi".
... Keturiolika kunigų su vyskupu, pasipuošę purpuru, nėriniais ir auksu siuvinėtais arnotais, suguldė prieš save ir altorių į maišus įkištas vienuoles. Kur tai matyta, kad tarnai (tokiais skelbiasi kunigai) būtų sotesni ir labiau išsipuošę už teisėtas mūsų Viešpaties sutuoktines?!
Atsinaujinimas
Žadama atsinaujinti. Šventasis tėvas pirmasis iš visų popiežių drįso Bažnyčios vardu atsiprašyti už baisias inkvizicijos nuodėmes.
Yra tokių bjaurių laisvamanių, kurie netiki, kad pasaulio sutvėrėjas žemės moteriai padarė vaikelį (kam daryti, jeigu jau buvo nulipintas Adomas ir todėl mes visi esame Dievo vaikai). Liuteronai netiki, kad užpirkinėjant Mišias galima nusidėjėlį išvaduoti iš pragaro. Laisvamaniai netiki, kad Jėzus Kristus ir mergelė Marija buvo gyvi paimti į Dangų. Bet kad ir aš tuo netikiu, nes mūsų Viešpats, sukūręs pasaulį, net švenčiausiam žmogui nedaro išimčių. Be to, ką galima veikti paimtam prieš du tūkstančius metų su visu kūnu. Sėdėti Dievo dešinėje apsikabinus deguonies balioną. Netiki tuo ir liuteronai. Jie nereikalauja atlikti išpažintį kunigui, ko, beje, nereikalavo ir Jėzus Kristus, liepdamas išpažinti nuodėmes vienas kitam. Gerai žinoma, kad kai kurie kunigai, nelaikę išpažinties paslapčių, sovietiniais laikais ne vieną žmogų yra įdavę KGB. Ir vėl garbė mūsų popiežiui, besistengiančiam sujungti visas krikščioniškas religijas. Tikėkimės, kad Islamas į tą grupę nepateks, nors požymių niekinti moterį esama visose religijose. Tik XI amžiuje mūsų garbūs kardinolai vieno balso persvara pripažino, kad kardinolus ir popiežius gimdanti moteris turi sielą, tačiau ne visai kokybišką. Protestantai leidžia moteriai būti pastore, liuteronai - taip pat, o mano religijos atstovai piestu stoja - draudžia tokią šventvagystę. Pastoriams leidžiama vieną kartą gyvenime tuoktis, nes kas gi kaltas, kad tiek gyvulys, tiek žmogus tik tokiu būdu gali daugintis, o mano religija netgi draudžia nekaltai (dirbtinai) pradėti kūdikį. Kai kurie mūsų dvasiškiai net apsiputoję rėkia, kad moteris negali tapti kunigu, o dvasiškai - vesti. Manau, dėl to, kad šioks toks nepadorus dvasiškių laisvumas, atsiradus tarp jų moterims, būtų suvaržytas, nes žinoma, kad disciplina ir padorumas kariuomenėje pagerėja, kai joje pradeda tarnauti moterys.
... Galima per Mišių vidurį, nenusivilkus liturginių rūbų, pačiam kunigėliui lėkti per bažnyčią ir rinkti aukas, nes tada neva daugiau aukoja.
Gaila, kad aukų niekada neužtenka. Kukliai gyvenančius kunigus, kaip ir Seimo narius, galima ant pirštų suskaičiuoti. Būtų laisvamaniai, parašytų, kiek ir kokių turtų sau susikrovė panašūs klebonėliai, kaip jų kavinėse girdomi parapijiečiai, kas dedasi jų pasistatytuose butuose. Ten ir Veronikų nuodėmėms vietos atsirastų. Sužinotų apie savo dvasiškių nuodėmes bažnyčios vadovybė. Atgytų ne tik mūsų blėstantis tikėjimas, bet ir suremontuotas kunigų kalėjimas. Net pačiam jo remontuotojui ten vertėtų už savo nuodėmes šiek tiek patupėti. Tik vargu ar tai pagelbėtų, nes "žmogus savo esme nesikeičia".
