Daiva NORKIENĖ
Anykščiai - žalias gražus miestelis, kuriame, anot kriminalistų, įvyksta nė kiek ne mažiau nusikaltimų negu Panevėžyje. Tik jų sunkumas iki šiol labai skyrėsi.
Tačiau prieš kelis mėnesius iš Marijampolėje esančios pataisos darbų kolonijos pas "laiškų draugę" komandiravosi toks Giedrius Babianskis. Ir nuo tos akimirkos Anykščiai sužinojo, kas yra siaubas...
Susipažino
Giedrius yra jaunas, išvaizdus jurbarkiškis, kuriam, anot jį pažįstančių, "pakabinti" moterį - vieni niekai. Tad nenuostabu, kad sugebėdavo susipažinti netgi sėdėdamas kolonijoje. Penkis kartus teistas (už vagystę, plėšimą, pabėgimą iš įkalinimo vietos ir panašiai) vyras pradėjo susirašinėti su labai gražia išsituokusia vienos įmonės darbuotoja, kurią pavadinsime ponia N. Taigi 2001- aisiais metais prasivėrus kolonijos vartams, Giedrius su visu savo ryšuliuku atvažiavo ne į Jurbarko rajone esančius gimtuosius namus, o būtent pas N. Į jos tvarkingą butą pačiame Anykščių centre.
Giedriaus mama J. Babenskienė "Akistatos" žurnalistei guodėsi:
- Baigė kalėti, tai ne pas mane atvyko, o pas laiškų draugę į Anykščius. Po keturių parų užsuko labai trumpam, o paskui ir vėl mėnesį nemačiau. Ir tos draugės neatvežė parodyti, ir iš viso jokios marčios nebuvo parvedęs. Juk per tas kolonijas neturėjo, kada ir tuoktis: keli mėnesiai laisvėje - ir vėl atgal.
Giedrius yra vienas iš penkių vaikų. Ir vienintelis "toks judrus, nenuorama", paskui kurį nuo pat mokyklos reikėjo sekioti, bartis ir rausti iš gėdos. Motina sakė nežinanti, kur padaryta klaidų jį auklėjant. Ir ašarodama susitaikė su mintimi, kad Giedriukas greičiausiai ir vėl sėdės. Tik "karjerą" pradėjęs nuo motorolerio vagystės ir muštynių šokiuose, kaskart įsiveldavo į vis sunkesnius nusikaltimus.
Ne pagrobė, o "pasiskolino"
Balandžio trečiąją išvažiavęs pasivažinėti savo vyresniojo brolio BMW, staiga nežinia kur dingo jaunas anykštėnas Nerijus Mameniškis. Visa šeima, nežinodama, ką galvoti, ėjo iš proto, tačiau jie galėjo tik viena: laukti. Kitą dieną Nerijus, mirtinai pervargęs ir išgąsdintas, grįžo namo autobusu. Kažkur iš Kauno. "Gerai, kad iš viso gyvas likau!" - prasitarė vaikinas. O dėl dingusios BMW sakė nesukti galvos. Paaiškėjo, kad G. Babianskis ir dar vienas vyras įsėdo į Nerijaus automobilį, grasindami privertė jį važiuoti jų nurodytu maršrutu, o išleido tik po paros, nepamiršę pasisavinti "bemvuko". Anykščiai, kuriuose žmonės su automobiliais iki tol nebuvo grobiami, ošė iš nuostabos: iš kur pas juos atsirado tokių banditų? O policijos kriminalistai pradėjo nusikaltėlio paiešką.
Pirmiausia atsirado BMW. Jonavos rajone, be ratų, be akumuliatoriaus ir kitų "smulkmenų", tačiau su paliktais užvedimo rakteliais. Užkėlę ant tralo, Mameniškiai bemvuką parsivežė ir visai logiškai nusprendė "niekam neturėti jokių pretenzijų". Nerijaus motina, kai su "Akistatos" žurnaliste kalbėjosi prieš kelias dienas, sakė, jog džiaugiasi, kad jos sūnų paliko gyvą, siaubas per mėnesį pamažu atslūgsta, ir "nebenori prisiminimais gadintis gyvenimo" ir gadinti jį sūnui. Juk Nerijui prieš akis - egzaminai.
Lygiai po penkių dienų panašiomis aplinkybėmis su visu savo "Opel Ascona" prapuolė Šlavėnų kaimo gyventojas Stasys Keblas. Stasys irgi, ačiūdiev, grįžo gyvas, šiek tiek apdaužytą opeliuką po kelių parų sugrąžino policininkai, o šeima irgi pasirinko: ramybę vietoj teisybės. Kai "Akistata" Stasio žmonos pasiteiravo apie įvykį, ši pareiškė nieko nepasakosianti, nes niekam neturi jokių pretenzijų. Taip aktas, kurį teisėsaugininkai kvalifikuotų kaip žmonių pagrobimą, neteisėtą laisvės apribojimą, "tapo" dėmesio nevertu menkniekiu. Pamanykit, žmogus "pasiskolino" automobilį. Ir nieko tokio,kad - su visu vairuotoju!
Ne bomba, o "meškerė"
Anykščiai iki šiol buvo gerokai atsilikę nuo "rimtų miestų": čia niekad nebuvo aptikta bombų ir sprogmenų. Ir štai balandžio 17- ąją vieno prekybos centro kieme žmonės randa didelį metalinį daiktą su uodegyte. Savo laimei, anykštėnai susigaudė, kad tai - ne pelytės imitacija, o "kažkas blogesnio", ir pasikvietė iš Vilniaus "Aro" išminuotojus. Paaiškėjo, jog tas daiktelis - tai savadarbis sprogmuo, prifarširuotas, kaip manoma, parako, o "uodegytė" tai greičiausiai - dagtis. Prekybos centro darbuotojai jau ėmė mąstyti apie "visai pakvaišusius" konkurentus. Tačiau paaiškėjo "parakinės pelytės" savininkas. G. Babianskis! Teisėsaugininkams vyriškis prisipažino, kad tą įtaisą pasigamino pats ir ketino panaudoti žvejybai.
Pasirodo, tą dieną Giedrius Babianskis Anykščiuose įvykdė atvirąją vagystę: iš moters atėmė rankinuką su pinigais, mobilųjį. Po anų dviejų nusikaltimų policininkai Giedrių buvo sulaikę, apklausę ir išleidę namučių pas žaviąją ponią N. Tačiau kai nenuorama per porą savaičių nusikalto dar ir trečią sykį, pareigūnų kantrybė baigėsi. Policininkai ėmė Giedrių gaudyti, tas - bėgt. Kai pamatė, jog nepaspruks, pakeliui išmėtė ir pavogtus daiktus, ir su savimi turėtą savadarbį sprogmenį. Tik trečią kartą vyriokas buvo "supakuotas" ir trims mėnesiams įkištas į cypę. Gana, girdi, šiurpinti anykštėnus.
"Susidirbo"?
Kaip atsitiko, kad patikėjo penkis kartus teistu vyriškiu? Priėmė į savo namus, kuriuose, beje, auga ir nepilnametis vaikas? Tokius klausimus "Akistata" uždavė žaviajai Giedriaus laiškų draugei N.
- Nieko aš jums nesakysiu, nes žmonės pirštais užbadys. Jau ir taip susidirbau! - pareiškė moteris. Ir pasiskubino dėti telefono ragelį.
Mūsų kalbinti N. pažįstami nemano, kad patiklioji jų draugė būtų bent kuo kalta. Visiškas atsitiktinumas, kad ji į Anykščius "atvedė" pirmąjį jų "unabomberį".
Pusė Anykščių tikisi, kad tiek siaubo įvaręs žmogus ilgam atsisės už grotų. Tačiau "Akistatos" žurnalistei "šviečiasi" kita perspektyva. G. Babianskis kaltinamas tik dėl trijų vagysčių: "bemvuko", opelio ir rankinuko su mobiliuoju. O vagystės, žinia, nelaikomos sunkiu nusikaltimu. Siaubas, taip ilgai kaustęs ir tebekaustąs Anykščių miestelį, atrodo, nežada pasitraukti. O "laiškų draugė" į areštinę kantriai neša lauknešėlius.
