Tarp dviejų girnapusių
Kai pokario metais išbuožintas, nustekentas lietuvis buvo gabenamas į Sibirą, pakeliui jį dažnai apspisdavo "kriminaliniai" ir atimdavo paskutinę duonos žiauberę. Žmogus atsidurdavo lyg tarp dviejų girnapusių: iš "viršaus" - negailestinga administracija, iš "apačios" - lygiai tokia pat negailestinga nusikaltėlių bendrija. Taip būdavo pakeliui į Sibirą. Bet ir dabar, pakeliui į Europą, dauguma Lietuvos piliečių vėl jaučiasi tarsi tarp dviejų girnapusių - tarp nesutramdomų valdininkų bei verslininkų ir tarp vagiliaujančio, neturinčio iš ko gyventi vadinamojo liumpenproletariato.
Vadovaujantys šalies politikai privalo skaitytis su abiem "girnapusėmis": stambūs "plėšikai" politikus finansuoja, o gausūs smulkūs nusižengėliai - galimi balsuotojai, politikų rinkėjai.
Kai kurie kaliniai, pirma laiko išleidžiami iš įkalinimo vietų, nenori jų palikti, nes nenori tęsti nusikaltėliškos veiklos. Laisvėje jų laukia tik bedarbystė. Todėl "atsėdėjusieji" apninka savo motinas, seneles, jų menkas pensijėles, po to - savo giminaičius, kaimynus ir t. t. Arčiau tokių bedarbių susitelkimo vietų gyventi nelabai malonu. (Tai jau patyrė net Jungtinės Amerikos Valstijos: žmonės sprunka iš kvartalų, kuriuose knibžda su teisėsauga "nesutariantys" bedarbiai.)
Nuo praėjusių metų rudens vien į mano namus buvo įsibrauta penkis kartus! Pavertus pinigais, nuostoliai nėra dideli, tačiau tokie "lankytojai" laisvus žmones padaro kaliniais - verčia sėdėti užsirakinus, apsigrotavus ir vis tiek laukti nežinia ko. Tokie "vizitai" - tai alkanos pelės miegamajame atsiradimas: nors žalos graužikas padaro ir nelabai daug, bet nesiliaujantis, įkyrus jo krebždėjimas, čežėjimas neleidžia ramiai miegoti.
Vieni įsiveržėliai lyg alkani žvėreliai griebia viską - ir dar tinkamus daiktus, ir jau niekam nevertą šlamštą. O štai vienas, turbūt su visrakčiu įeinąs intelektualas (?), susidomėjo knygomis. "Pasiskolino" literatūros vadovėlį - gal abiturientas ar studentas? O gal net mokytojas? Nežabojamas įžūlumas: po kiek laiko, lygiai taip pat įėjęs dar kartą, vieną knygą - Servanteso biografiją - sugrąžino! Tai išties nauja "svečių" kategorija - juk knygas neretai nelinkę grąžinti net jas pasiskolinę žmonės.
Europoje itin susirūpinus žmogaus teisėmis, susigraudino ir gerasis Dievas: nusprendęs sušvelninti dešimtį savo įsakymų, išleido kelias šių įsakų pataisas. Viena jų skamba taip: "Vok tik iš neturtingų". Tai visiškai sutampa su anksčiau skelbtu Dievo žodžiu. Štai "Evangelijoje pagal Matą" rašoma, jog "Kristus atsakė: "Mat kas turi, tam bus duota ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčiojo bus atimta ir tai, ką jis turi!". Lygiai tą patį skelbia ir materialistinės teorijos: parazitai daugiausia aplimpa suvargusį, nuskurdusį gyvulį ar žvėrį... Kas prisiplėšęs daugiausia, tas visiškai laisvai, nebaudžiamas ir nesmerkiamas, dargi pagerbiamas, gali ir toliau visus iš eilės apvaginėti, o vagiliaujantis skurdžius "turi teisę" nebaudžiamai atimti tik lazdą iš elgetos, dar skurdesnio už save... Šitokia juodojo jumoro fantazija virto šiandienos tikrove, tarsi būtų įrašyta į konstitucijas ir teisynus, kuriais vadovaujasi parlamentai, teismai, policijos komisariatai.
Taip ir norėtųsi palinkėti, kad "svieto lygintojai", užuot "lyginę" elgetas, "aplankytų" staiga pralobusį muitininką ar politinį fariziejų. Juk, prisipažinsiu, mane, kaip ir daugelį Lietuvos gyventojų, kur kas daugiau "apšvarino" verslininkais ir politikais apsimetantys "muitininkai" ir "fariziejai", o ne vagiliautojai iš gatvės. Mano nuomone, "muitininkai", sudarantys viršutinę "girnapusę", nė per nago juodymą nėra morališkai tyresni už teistuosius - iš apatinės "girnapusės". Todėl koks nors Kauno "krikštatėvis", ko gero, būtų geresnis meras ar kur kas jautresnis pensininkų ir invalidų globėjas (socialinių reikalų ministras) už iki šiol buvusiuosius.
Aleksandras Jakubonis, Marijampolė
