APIE ŽODŽIŲ PRASMĘ BEI REIKŠMĘ
Dažnai mąstau apie žodžius. Turbūt tai būdinga lietuviams juk turime daug patarlių, pavyzdžiui, "Moki žodį, žinai kelią" (kai kam labai padeda) arba "Žodis žvirbliu išlekia, bet jaučiu sugrįžta". Nežinau, kaip jums, bet man labai tinka ši patarlė. Kartais atrodo, kad mano mąstymas nespėja su žodžiais. Jie ereliais lekia iš burnos, o mąstymas velkasi iš paskos. O paskui dažniausiai jie sugrįžta... Nebūtinai jaučiais. Gali traukiniais ar autobusais, netgi sunkvežimiais. Taigi atvažiuoja ir užvažiuoja kaip reikiant. Todėl su žodžiais reikia elgtis atsargiai. Švelniai. Malonybiškai. Gerai, kad dauguma žodžių turi savo "saldžiuosius" variantus, tokius kaip "saulutė", "močiutė", "raganėlė", "gyvačiukė". Jie sielą atgaivina, sušildo ir nuramina. Bet yra tokių, sakyčiau, niekam tikusių žodžių, kurių niekaip nesušvelninsi, nesuminkštinsi, nepaglostysi. Jie duria kaip kaktuso dygliai, ir nieko negali padaryti. Vienas iš jų - žodis "kyšis". Tarp mūsų visuomenėje dažniausiai vartojamų žodžių jis tiesiog styrote styro, kyšo kaip kokia yla iš maišo. Man dar niekur neteko girdėti sakant: "Jis davė kyšelį". Tai toks nuodingas žodis, kad žmonės nuo senų laikų bijo jį garsiai ištarti, taria pašnibždom, gerai apsidairydami, arba turi mintyse ir paleidžia apvilkę visai kitais rūbais. Kadangi šis žodis yra susijęs su įvairiomis kebliomis situacijomis, į kurias šiandien dažniau nei paprasti žmogeliai patenka aukšti valdžios asmenys, mūsų masinės informacijos priemonės, besivaikydamos padorumo, ėmė vartoti visokius netikusius pakaitalus, pavyzdžiui, "pamokėjimas", "pakiša". Pastarasis žodis man ypač nepatinka. Taip ir įsivaizduoju plaukuotą ranką kišant pluoštą kupiūrų kam nors po sijonu ar į kelnaites kaip striptizo bare.
O kartais žodis "kyšis" būna paslėptas po gudria sugaišto laiko, iškalbingų pauzių ir tuščių kalbų maskuote, todėl reikia būti labai nuovokiam, turėti greitą orientaciją, kad suprastum, kas už viso to kyšo, kodėl visos jūsų pastangos tvarkant vieną ar kitą reikalą tarsi atsimuša į nematomą sieną. Toks yra etiketas. Tokios yra elgesio taisyklės ir vargas tam, kas jų nežino. Tradicinė situacija - gydytojo kabinetas. Jei gydytojas jums valdingu tonu pareikštų: "Duokite 100 litų kyšį", jūs turbūt pagalvotumėt, kad jis išprotėjo. Todėl vargšas gydytojas, matydamas jūsų nenuovokumą, ilgai kuičiasi popieriuose, nusiunčia daryti kažkokių tyrimų, o kai grįžtate su atsakymais, jis būna išėjęs pietų. Jei jūs kantriai laukiate ir vis dar nesugebate atskleisti tikrojo žodžio, gali paaiškėti, kad pakliuvote ne pas tos srities specialistą, kad jūsų kortelės čia niekada nebuvo, kad jūs netgi nesate gimęs ir iš viso neegzistuojate. Tiesa, dabar leidžiama gydytojams duoti nedideles dovanas. Bet mane vis kankina klausimas: kur riba tarp dovanos ir kyšio? Manau, kad mokslininkai turėtų atlikti tyrimus ir atsakyti į šį klausimą. Būtų labai gerai, jei turintieji daugiau patirties, pavyzdžiui, seimūnai, atidavę mandatus išleistų kokį nors "Kyšių ėmimo ir davimo metodologijos vadovėlį". Na, galimas ir paprastesnis variantas - brošiūra "Kaip elgtis imant ir duodant kyšį". Pirktų gerai ir autorius (be jokių kyšių) iš to neblogai uždirbtų. Gerai būtų įvairiose įstaigose ir lankstinukų pamėtyti. Klientai turėtų ką paskaityti ir viskas jiems eitų kaip sviestu patepta (matote, net ir patarlių apie tai yra).
O aš kaip matau iš šių pamąstymų nieko neuždirbsiu. Jei kas ir išspausdins, honoraro jokio nemokės. Todėl ir kyšio niekam neduosiu, nelaukit.
