Havanos simbolis - ant virvių džiūstantys skalbiniai (3)
Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ, Vytautas ŽUTAUTAS
Nors ant kiekvieno kampo kabo šūkis, kad socializmas nugalės, tačiau ir į Kubą ateina paslėpto kapitalizmo laikai. O ir socializmas šioje šalyje, kaip, beje, ir kitose, iškreiptas, nesilaikoma jo pagrindinio principo: iš kiekvieno - pagal sugebėjimus, kiekvienam - pagal poreikius.
Automobiliai pirmūnams
Nors visi žmonės yra lygūs, bet valdininkai - lygesni už kitus. Jie, ypač tie, kurie stovi socializmo sargyboje, gauna didesnius atlyginimus (dalį jų kukais), naudojasi kitomis privilegijomis. Pavyzdžiui, automobiliais. Paprastam kubiečiui nusipirkti automobilį praktiškai nėra jokių galimybių. Parduoti ir pirkti galima tik tas lengvąsias, kurios pagamintos iki 1959 metų. Kol rusai Kubą šelpė, dar atsiųsdavo žigulių ar moskvičių, kurie būdavo išdalijami socialistinio lenktyniavimo pirmūnams. Dabar valdžia automobilius perka tik savo reikmėms, o visi kiti važinėja arba didžiulėmis septintojo ar net šeštojo dešimtmečio amerikietiškomis mašinomis, arba surūdijusiais žiguliais. Ir vieni, ir kiti nuolat genda, tad vairuotojai yra ir labai geri mechanikai. Jei gatvėje sugenda koks 1953-iųjų merkuris, atidarius variklio dangtį tuoj sulenda kokios šešios galvos ir, žiūrėk, po kurio laiko čiaudėdamas dūmais automobilis jau rieda. Beje, automobilių numerių spalva irgi nevienoda: vienokia - valstybinių, kitokia - nuomojamų, o direktorių ir partijos veikėjų automobilių numeriai - rudos spalvos. Pamatęs tokį automobilį kelių policininkas tik atiduoda pagarbą ir valdininko netrukdo. Štai tau ir socializmas. Kaip jau supratote, keliai Kuboje neužkimšti automobiliais. Rieda viena kita lengvoji ir tokio pat senumo sunkvežimiai, irgi daugiausia rusiški zilai ar gazai. Surūdiję, be posūkių lempučių, išdaužytais langais, bet važiuoja. Policininkų keliuose daugybė, vairuotojus jie stabdo dažnai, bet ar technika tvarkinga, nežiūri. Tikrina, ar neišgėręs, ar neviršija greičio, klausia, kur važiuoji. Greitį irgi nustato be jokių prietaisų - iš akies. Jei baudžia, nepasiginčysi, jei be kvito - bauda mažesnė. Vairuotojai irgi solidarūs - jei kelyje dirba pareigūnai, visi iš eilės mirkčioja ilgosiomis šviesomis. Keliuose labai daug dviratininkų, arklių traukiamų vežimų. Kai kur tai vienintelė susisiekimo priemonė. Mažesniuose miesteliuose arkliukai kaip maršrutiniai autobusai - į vežėčias telpa iki 12 keleivių. O Havanoje keleivius vežioja "kupranugariai". Ne tie tikrieji, bet tokie autobusai, sumontuoti ant mazo važiuoklės. Į vieną suvirtinti trys autobusai veža 350 keleivių. Jei neturi pinigų taksi, tenka laukti tokio "kupranugario", nes antraip į namus negrįši. Miestas nemažas, 2 milijonai gyventojų, o nei metro, nei troleibusų. Kitados troleibusai kursavo (linijos nutiestos), bet susidėvėjo, o nupirkti nėra už ką. Tad ir gelbsti pačių pasigaminti didieji autobusai. Darbininkus į įmones suveža savas transportas - panašūs į amerikietiškus mokyklinius autobusai. Miestiečiams reikia laukti "kupranugario". Visa laimė, kad kubiečiai niekada niekur neskuba ir yra kantrūs, nes valandą laukti autobuso - neilgas laiko tarpas.
Be Če Gevaros - nė žingsnio
Praėjusiame reportaže rašėme, kokia graži Havana buvo iki Fidelio. Kas iš jos liko dabar? Kaip prieš revoliuciją, taip ir dabar išliko gatvės, vedančios vandenyno link, gaivus rytas, kai dar gatvėmis plūsta vandenynu atsiduodantis vėjas, dienos karštis, kai visi slepiasi medžių pavėsyje, sodriai mėlynas dangus ir beveik tokios pat spalvos jūra. Pats miestas išlikęs, tačiau jo dvasia pasikeitusi. Gyvenimas gatvėse lyg apmiręs, sulėtėjęs. Iki vakaro moterys, apsirengusios gan spalvingai, kartais tik su sijonėliu ir liemenėle, lyg mieguistos tvarko savo reikalus. Vyrai užskalbtais rūbais irgi lėtai slenka šaligatviais. Turintieji darbą fabrike dirba ir, aišku, vagia. Jei papulsite į kvartalą, kur yra cigarų fabrikas, jums kas dešimt žingsnių siūlys pirkti pačių geriausių cigarų "Košiba", kuriuos rūko pats Fidelis. Tą kvartalą išduoda ne tik cigarų prekeiviai, bet ir tabako kvapas. Kaip pas mus sovietmečiu, taip ir dabar tabako fabrike, beje, ir kituose, būtina gamybinė mankšta. Gamyba stabdoma, moterys surikiuojamos prie savo darbo stalų, per garsiakalbius pasigirsta muzikos garsai ir "viens du, viens du" - žmonės mankštinasi.
O gatvėje - savas gyvenimas. Turistams nelengva, nes juos nuolat užkabinėja. Ir ne tik paklausti, iš kur atvyko, bet ir ką nors parduoti. Marškinėlius, pypkes, dėžutes, pelenines, ant kurių Če Gevaros portretas. Kol gyvas, Fidelis, matyt, uždraudęs ant kiekvieno kampo ar daikto kabinti savo portretą, tad žmonės šlovina kitą revoliucijos didvyrį - Če Gevarą. Ryžtingas jo žvilgsnis žvelgia nuo sienų, jei pirksite kasetę ar diską, joje būtinai bus daina apie Če Gevarą.
Traukiame toliau. Havanos kvartalai skiriasi architektūra ir amžiumi. Dalis pastatyta ispanų, dalis - amerikiečių, o pakraščiuose - rusiškos komunalinės 5-9 aukštų "dėžutės". Įsivaizduojate, koks gyvenimas tokiame saulės prikaitintame bute? Todėl beveik visuose - uždangstyti langai, durys -atviros. Kad vėjas bent kiek išvėdintų. Kur gyvena turtingesnis, pamatysi iš tolo. Ten kabo kondicionieriaus dėžė. Centre eini pro rūmus. Neremontuojami jie sensta, krenta tinkas, dažai nusilupinėję. Atrodo lyg po karo, lyg juose niekas negyventų. Bet ant virvių padžiauti skalbiniai išduoda, kad rūmai netušti. O skalbiniai - tai tarsi Havanos simbolis. Moterys viską skalbia rankomis, o džiovina vėjas ir saulė. Skalbinių pilni balkonai, kiemai.
Po Havaną su Marina
Jau rašėme, kad jei gyvensi viešbutyje ir važiuosi į ekskursiją su grupe, sužinosi tik tai, ką leidžia sužinoti Fidelio propagandininkų būrys. Mums pavyko Varadere surasti prieš 20 metų čia atvažiavusią rusaitę Mariną ir vairuotoją Unbertą, seną kubietį. Jie tapo mūsų gidais. Marina - iš Sibiro, į Kubą ją parsivežė ten inžinieriaus specialybės mokęsis kubietis. Jos dukros - viena mokosi universitete, o kita dar vidurinėje - tikros kubietės, net nemoka rusiškai. Aplankyti senelius - labai brangus malonumas. Tai pavyksta padaryti tik tada, jei už bilietus sumoka Marinos giminės iš Rusijos. O jie irgi neturtingi. Per 20 metų Marina dar neperprato visų Kubos įstatymų vingrybių. Pavyzdžiui, o, kad net ir pasistatęs nuosavą namuką jo negali parduoti. Komunalinių butų ir pas mus nebuvo galima parduoti, tik išsikeisti į kitą. Kuboje taip yra ne tik su komunaliniais butais, bet ir su nuosavais namais. Gyvenk, palik savo vaikams. Marina džiaugiasi bent tuo, kad sugebėjo savo dukroms įteisinti dvigubą pilietybę - Kubos ir Rusijos. Tad jos, kaip ir užsienio pilietės, jei kada turės pinigų, galės nusipirkti lengvąjį automobilį. Nesugebėjo Marina atsakyti ir į mūsų klausimą, kur nusipirkti baldus. Tokių parduotuvių Kuboje nėra, talonų baldams profsąjungos irgi nedalina. Tad tenka ieškoti auksarankio arba pačiam lentų, plaktuko ir vinių. Stalas, kėdė, suolas - visas džiaugsmas.
Kaip ir visiems turistams, taip ir mums Marina Havanoje pirmiausia patarė aplankyti Če Gevaros muziejų, įrengtą krantinėje, kur revoliucionierius ir gyveno. Po revoliucijos Če Gevara buvo paskirtas finansų ministru, bet ilgai Kuboje neužsibuvo. Temperamentas šaukė į kovą ir jis išvažiavo daryti revoliucijos Bolivijoje, kur 1966 metais ir žuvo. Šis ir kiti revoliucionierių muziejai panašūs kaip du vandens lašai. Mums buvo daug įdomiau apžiūrėti fortus ir sulaukti, kol vakare, devintą valandą, iššaus senovinė patranka. Ta tradicija išlikusi nuo senų laikų, kai Havaną siaubė piratai. Tada 9 valandą iššaudavo patranka, o siauriausioje uosto sąsiaurio vietoje tarp dviejų fortų buvo ištempiama grandinė, tad po 9 valandos vakaro į Havaną neįplaukdavo nė vienas laivas ir reide turėdavo laukti ryto. Dabar grandinė nebetempiama, bet tradicijos šauti iš patrankos neuždraudė net Fidelis.
Toliau turistų laukia ekskursijos į ginklų muziejų, suvaidinusį vos ne lemiamą vaidmenį revoliucijoje - čia apsiginklavo sukilėliai. Automobilių muziejus. Tai Fidelio kolekcija. Joje - ir labai senas gaisrininkų automobilis, traukiamas arklių. Tabako fabrikas. Paviljone - visų rūšių cigarų paroda, taip pat įvairūs aksesuarai - žiebtuvėliai, degtukai, giljotinos. Kaip sukami cigarai, nei fotografuoti, nei filmuoti neleidžiama. Chosė Marčio memorialas. Tai žmogus, kovojęs už visos Centrinės ir Pietų Amerikos išlaisvinimą iš kolonizatorių priespaudos. Tame regione tai savotiškas Marksas ir Engelsas. Muziejus kaip muziejus, bet čia yra labai graži aikštelė, nuo kurios visa Havana kaip ant delno. Liftu pakyli į 50 metrų aukštį ir gėrėkis panorama. Priešais memorialą - plati gatvė ir tribūnos, kuriose per šventines demonstracijas įsitaiso šalies vyriausybė. Už jų - didelis pastatas su Če Gevaros portretu. Tai vidaus reikalų ministerija. Dar - Kapitolijus, universitetas, senamiestis, kinų pastatytas Arbatos miestas.
