Vitalijus Kalojevas brenda per sniegą. Dar kelios sekundės, ir rusų architektas atsiduria prie pastato. Po minutės jis sutiks žmogų, suluošinusį jo gyvenimą. Kišenėje - peilis su keturiolikos centimetrų ilgio ašmenimis.
Ciurichas
Greitai sutems. Vakaro prieblanda melsvai dažo šaligatvių sniegą ramioje Kloteno gatvelėje netoli tarptautinio Ciuricho oro uosto. Peteris Nilsenas stovi svetainėje pirmajame aukšte ir susimąstęs žvelgia į sniegą. Taip, jis girdėjo, kaip žmona ką tik parvedė iš mokyklos vaikus, tačiau jų pasitikti nenuėjo. Peteris paskendęs savo mintyse. Tamsiose mintyse apie prieš pusantrų metų įvykusią dramą...
Tai atsitiko 2002-aisiais, vėlyvą liepos 1-osios vakarą. 34 metų danų kilmės vadovaujantysis dispečeris Peteris Nilsenas budėjo su savo kolega Ciuricho skraidymų kontrolės bokšte. 23 valandą 30 minučių kolegai atėjo poilsio valandėlė ir Peteris prie ekranų liko vienas. Oro kelių linijos nebuvo perkrautos, tad jis šiek tiek atsipalaidavo. Gal per daug? Žinoma viena: savo kontrolės ekrane pastebėjęs du judančius juodus taškus, ne iš karto įžvelgė pavojų. O tai buvo aiškus ženklas, kad jo kontroliuojama oro erdve viename aukštyje virš Bodeno ežero vienas priešais kitą skrenda du lėktuvai: Baškirijos oro kompanijos Tu ir amerikiečių krovininis "Boeing". Vienas iš jų privalėjo tuojau pakeisti savo trajektoriją. Kai Peteris tai suvokė, katastrofai išvengti bebuvo likusios 40 sekundžių! Jis iš karto perspėjo rusų lėktuvą: "Tu-154", čia Ciuricho kontrolės bokštas! Skubiai leiskitės 700 pėdų žemyn". Ar rusų lėktuvo lakūnas gavo jo įsakymą? Ar jį suprato? Kalbama, kad daugelis rusų lakūnų turi problemų su anglų kalba. Deja, kad ir kiek Peteris Nilsenas belaidė gerklę, jam buvo atsakoma tyla. Kraupi tyla, nes laikas nestovėjo vietoje. Sekundės bėgo ir tragedija artėjo. Po dešimties sekundžių nebuvo aišku, ar "Tupolevas" gavo jo įsakymą ir ar ruošiasi keisti skrydžio aukštį.
Dar trisdešimt sekundžių, ir įvyks mirtinas susidūrimas. Siaubo apimtas Peteris vėl sušuko rusų lakūnams: "Tučtuojau leiskitės 700 pėdų žemyn! Nedelsiant! Kartoju: tučtuojau!" Jokio atsakymo. O boingui, priešingai, įsijungė automatinė pavojaus sistema, kuri lėktuvą nuleido 700 pėdų žemyn. Peteris ekrane stebėjo šį manevrą. Jam atrodė, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Kad tik "Tupolevo" vadas išlaikytų savo aukštį! Dabar jau buvo svarbu, kad tik jis nebūtų gavęs įsakymo nusileisti! Ir tą akimirką tarytum košmaras Peterio ausinėse pasigirdo balsas su slavišku akcentu: "Čia "Tupolevas 154"... Pranešimą gavau... Leidžiuosi 700 pėdų..."
Siaubas! Suakmenėjęs, bejėgis Peteris suprato, kad nieko nebegalima padaryti. Kelios sekundės, ir įvyks neįsivaizduojamas, siaubingas dalykas... Siaubingas, nes Baškirijos lėktuve yra 52 vaikai! Ši kelionė jiems buvo kaip atlygis už puikius mokslo rezultatus. Geriausi Ufos mokyklos mokiniai buvo atrinkti savaitę atostogauti keturių žvaigždučių Ispanijos klube prie jūros. Tėvai ir draugai prieš kelias valandas juos palydėjo į Ufos oro uostą ir su meile bei pasididžiavimu įsodino į lėktuvą.
23 valanda 50 minučių. Žvaigždėtą naktį virš ramaus Uberlingeno miestelio Bodeno ežero pakrantėje sprogsta gigantiškas ugnies kamuolys. Po minutės suliepsnoja vienas namas į jį rėžėsi "Tupolevo" korpuso dalis. Tarsi per pasaulio pabaigą iš dangaus ima kristi be galvų, suplėšyti kūnai, įkaitę plieniniai blokai, nuo karščio susiraitę lakštinės geležies gabalai. Netrukus žmonių kūnų dalys ir metalo nuolaužos nukloja žemę. Šis klaikus vaizdas nusidriekęs trisdešimties kilometrų spinduliu...
Po šios dramos 1 500 gelbėtojų pradėjo kruopščiai rinkti aukų kūnus ir jų dalis, o tyrimų komisija ėmėsi savo darbo. Kas padarė fatališką klaidą? Vadovaujantysis dispečeris Peteris Nilsenas, pavėluotai pastebėjęs lemtingą susidūrimą? Tučtuojau neatsiliepęs "Tupolevo" vadas? Boingo lakūnas, nusileidęs žemiau be kontrolės bokšto leidimo? Kaip ten bebūtų, du iš šių trijų vyrų žuvę. Gyvas tiktai Peteris Nilsenas, tad prasideda ilgas jo išbandymų kelias. Jeigu "Skyguide" bendrovė ir gins jį teisingai atlikus susidūrimo išvengimo procedūrą, vyriškis turės susidurti su negailestinga spauda. O dėl tyrimų komisijos, tai dispečerį liečiančios išvados pasirodys tiktai šiais metais.
Peterio Nilseno gyvenimas virto pragaru. Profesinė licencija buvo atimta, jis prarado darbą. Baisiausia, kad jam prieš akis nuolat iškildavo tos kelios paskutinės minutės, per kurias galbūt būtų galėjęs išgelbėti 71 žmogaus gyvybę. Šiam vyrui tiktai 34 metai, o jo gyvenimas jau sudaužytas. Sudaužytas, kaip ir 71 aukos artimųjų. Vienas architektas buvo ypač užvaldytas skausmo ir pykčio. Kaukazietiškos kilmės Vitalijus Kalojevas "Tupolevo" sudužimo metu neteko visų savo artimųjų: žmonos Svetlanos, dešimtmečio sūnaus Konstantino ir ketverių metų dukrelės Dianos. Fatališko susidūrimo metu Vitalijus dirbo architektu Barselonoje. Jo žmona ir vaikai ketino pasinaudoti šiuo skrydžiu, kad jį aplankytų per atostogas. Auštant liepos 2-osios rytui architektas nuvyko į oro uostą nieko nežinodamas apie jau įvykusią dramą. Vėliau jis rusų žurnalistui pasakojo, kad tiktai oro uoste sužinojo apie įvykį virš Bodeno ežero. "Tą minutę mano gyvenimas nutrūko", - pridūrė jis. Vitalijus Kalojevas pirmuoju reisu nuvyko į katastrofos vietą ir dešimt dienų klaidžiojo kaip pasimetusi siela, ieškodamas savo artimųjų palaikų liekanų. "Mano dukrelė buvo rasta už trijų kilometrų nuo sudužusio lėktuvo griaučių. Ji gulėjo ant žemės kaip iš dangaus nukritęs angelas... " - pasakojo raudodamas tėvas.
Lygiai po metų, liepos 2-ąją, Uberlingeno vietovėje buvo organizuota pirmoji tragedijos paminėjimo ceremonija, į kurią buvo pakviestos aukų šeimos. Vitalijus Kalojevas taip pat dalyvavo. Jis be paliovos klausinėjo apie dispečerį, kurį laikė kaltu dėl susidūrimo. Įtūžęs Vitalijus su kartėliu šūktelėjo: "Tas šunsnukis! Su tokiais tipais kaip jis Kaukaze mes savaip susidorojame!"
Praslinko šeši mėnesiai... 2004-ųjų vasario 16-ąją Vitalijus Kalojevas nusileido Ciuricho oro uoste. Jis apsigyveno viešbutyje ir aštuonias dienas neiškėlė iš jo kojos brandindamas savo planą. Vyras lengvai surado dispečerio adresą telefono abonentų sąraše. Vasario 24-ąją, apie 17 valandą 45 minutės, jis pasiryžo ir pasuko Kloteno kvartalo link, kur gyveno Peteris Nilsen. Apsiausto kišenėje Vitalijus turėjo lenktinį peilį su keturiolikos centimetrų ilgio ašmenimis. Atsidūręs buvusio dispečerio gatvėje, truputį suabejojo ir pasibeldė į atsitiktinį namą. Tarpduryje pasirodė moteris. Darkyta vokiečių kalba jis pasiteiravo Nilseno namo, tačiau moteris jo nesuprato. Tada jis jai parodė lapelį su užrašyta pavarde. "A! Peteris Nilsenas? Jis mano kaimynas! Gyvena šalia, pirmajame aukšte..." Užuot paskambinęs prie durų, Kalojevas perėjo sodelį ir pasuko terasos link. Kada dispečeris pastebėjo apie namus slankiojantį tamsų siluetą? Be abejo, kai rusas ėjo per terasą. Peteris Nilsenas pasuko prie jo, norėdamas sužinoti, ko šis nori. V. Kalojevas tuo momentu jau žergė per metro aukščio balkono aptvarą. Kai P. Nilsenas atidarė įstiklintas duris į balkoną, vyras puolė prie jo su peiliu. Drama įvyko žaibo greičiu. Peterio žmona su vaikais įėjo į saloną kaip tik tuo momentu, kai V. Kalojevas ruošėsi durti. Ji tik išgirdo rusą sušvokščiant darkyta vokiečių kalba: "Tu nužudei mano šeimą, dabar aš tave nužudysiu!" Išsigandusi ir tegalvodama, kaip apsaugoti vaikus, moteris nuvedė juos į jų kambarį, o pati tučtuojau sugrįžo į svetainę. Kai ji priėjo prie terasos, krauju apsipylęs vyras svirduliavo, o nepažįstamasis šoko į naktį ir dingo. Po kelių sekundžių P. Nilsenas jau gulėjo susirietęs, o raudonas klanas aplink jį vis plėtėsi. Keli praeiviai, įvykio liudininkai, pakraupę sustojo. Jaunoji moteris suriko: "Kvieskite pagalbą! Greičiau! Jis numirs! Jis tuojau mirs!" Motinos riksmo išgąsdinti vaikai puolė į terasą ir pradėjo klykti. Tėvas jų nebeišgirdo. Jis mirė. Keliais dūriais buvo subadytas skrandis, krūtinė ir gerklė.
Tyrimai prasidėjo. Žinia apie Peterio Nilseno nužudymą pasklido po visą Šveicariją. Jo kolegos iš Ciuricho kontrolės bokšto buvo taip susijaudinę, kad septyni iš jų kitą dieną nepasirodė darbe. Tai sutrikdė vietinių oro linijų darbą. Peterio žmonos ir kelių praeivių liudijimo dėka policija greitai nustatė žudiko požymius: penkiasdešimtmetis, maždaug metro septyniasdešimties centimetrų ūgio, tamsių plaukų, su maždaug tris dienas neskusta barzda. Nusikaltimo ginklas buvo rastas sniege netoli Nilsenų namų. Policija įtarė, kad šis nusikaltimas galėjo būti padiktuotas keršto. Ji tučtuojau susirado sąrašą ir nuotraukas tėvų, kurie prarado saviškius 2002-ųjų naktį iš liepos 1-osios į 2-ąją. Vienas vyras nuotraukoje atitiko liudininkų ir Nilsenų kaimynės nupieštą žudiko paveikslą. Stebino ne tik jo fizinis panašumas. Jis buvo netekęs žmonos ir dviejų vaikų lėktuvų susidūrimo metu. Pirmųjų tragedijos metinių metu jis nešykštėjo grasinimų Nilseno adresu. Suprantama, šio našlio ir nepaguodžiamo tėvo pavardė - Vitalijus Kalojevas.
Vasario 26-ąją policija atvyko į nediduką viešbutį Kloteno kvartale netoli aukos namų. Pamatęs policininkus V. Kolajevas paplūdo ašaromis ir leidosi išvedamas be mažiausio pasipriešinimo. Vėliau jis neigė esąs dispečerio žudikas, tačiau po kiek laiko pareiškė: "Tikriausiai aš jį užmušiau". Prokurorai vertina tai kaip prisipažinimą. Dabar teisingumo laukia baisus uždavinys: nuteisti žmogų, tėvą ir vyrą, praradusį sveiką protą iš sielvarto. Praradusį iki tiek, kad privertė krauju sumokėti tą, kurį laikė kaltu dėl savo nelaimės.
