Neišgalvotos istorijos
Gelbėtojo išgelbėjimas
Aurelija Žutautienė
Tai atsitiko tais laikais, kai Palangoje akvariumais vadinamuose balaganuose sausas vynas tekainavo kiek daugiau nei du rublius, o palei jūrą nusidriekusioje Meilės alėjoje lyg garbės sargybos rikiuotė stovėjo ratuotos "bačkos" su pilstomu alumi ar gira. Vėlyvą popietę su trečio kūdikio besilaukiančia žmona ir sūnumi bei dukra jau ketinau eiti iš paplūdimio į poilsio namus. Moteriškoji šeimos dalis atsistojo į eilę prie persirengimo kabinų, o mes su sūneliu pakrantėje ieškojome gintaro gabalėlių. Staiga toli jūroje pasigirdo pagalbos šauksmas - kažkoks vyriškis šaukė, jog skęsta. Besimaudančiųjų buvo nedaug, todėl skubiai nusimetęs viršutinius rūbus nubridau šaukiančiojo link, akies krašteliu pastebėjęs, jog du profesionalūs gelbėtojai jau įstūmė savo valtį į vandenį ir energingai trauko variklio paleidimo troselį. Iš vandens kyšojo tik nelaimės ištiktojo galva. Jis buvo įsikibęs į plūdurą su vėliavėle. Man priplaukus arčiau vyriškis paaiškino, kad Ilgiau nebeišsilaikys, nes jį apleidžia jėgos, stingsta rankos ir kojos. Kandidatą į skenduolius nuraminau, jog tuoj prie jo priplauksiu, ir paprašiau, kad nepanikuodamas uždėtų rankas man ant pečių, o ne bandytų apglėbti, antraip abu priburbuliuosime. Nepažįstamasis pažadėjo vykdyti visus mano nurodymus. Taip jį "buksyravau" kokius dvidešimt metrų. Pamėginęs atsistoti koja nesunkiai pasiekiau smėlėtą dugną, tad pasiūliau stotis ir jam. Abu palengva nubridome į krantą - aš priekyje, o jis kiek atsilikęs ir vis dar sunkiai kvėpuodamas. Gelbėtojai vis dar mėgino užvesti savo valties variklį, o ant kranto jau būriavosi smalsuolių minia. Kiek apsiraminęs mano išgelbėtasis pasisakė esąs iš Marijampolės (tuometinio Kapsuko) ir atkakliai kvietė į svečius, žadėjo namuose surengti tikrą puotą. Kai jau buvome prie pat kranto, gelbėtojams pagaliau pavyko užkurti savo "gondolą" ir jie nuburzgė į jūrą. Pakrantėje verkdama blaškėsi mano žmona, kurią bandė raminti vaikai, nes minioje jau sklido kalbos, kad paskendo ir pagalbos šaukęsis žmogus, ir jo gelbėti nuplaukęs pilietis. Netrukus sugrįžo ir ratą apsukę gelbėtojai, o jų vyresnysis, iššokęs iš valties, kažkodėl piktai užsipuolė mane:
- Nereikia lįsti taip giliai, jei nemoki plaukti. Galėjai ne tik savo, bet ir tave išgelbėjusio piliečio vaikus našlaičiais palikti, asile! - rėkė jis.- Kitą kartą maudydamasis pasiimk bent jau vaikišką gelbėjimosi ratą!
Iš pasipiktinimo netekęs žado, grįžtelėjau į savo išgelbėtąjį tikėdamasis, kad jis tuoj išdės visą teisybę, ir apstulbau: už manęs stovėjo daugiau nei visa galva aukštesnis ir dvigubai platesnis vyriškis. Jis kukliai nuleidęs akis šypsojosi. Neabejoju, kad tą akimirką niekas minioje nesuabejojo, kad tai man buvo išgelbėta gyvybė, juo labiau kad vis dar raudojo ant kaklo pakibusi žmona, šniurkščiojo nosimis besiglaustantys vaikai. "Visą žinantys įvykio liudininkai" jau rodė į mane pirštais ir aiškino vėliau atėjusiesiems, kad būčiau paskendęs, jei ne va anas milžinas. Mano išgelbėtasis, susiradęs savo rūbus, tyliai dingo smėlio kopose, o aš su šeimyna likusiomis atostogų dienomis net kelis papildomus kilometrus trepsendavau į nuošalesnį paplūdimį kitoje tilto pusėje, nes mus sutikę gelbėtojai nepamiršdavo priminti, kad jūroje elgčiausi atsargiau.
