Nepraraskite budrumo!
Kartą man prireikė pasidaryti spalvotą vieno paveiksliuko kopiją. Užėjau į kabinetą, kur stovi spalvotas dauginimo aparatas. Tai tiesiog kažkokia garinė - negelbsti joks kondicionierius. Kabinetas atrodo taip: vienoje pusėje stovi milžiniškas, atrodytų, ugnimi alsuojantis kopijavimo aparatas, o kitoje - du vienas prieš kitą stalai. Prie artimesnio nugara į duris sėdi mergina. Daugintuvas kažką nesustabdomas kopijuoja. Aš gana garsiai trinkteliu durimis. Tuo momentu už stalo sėdinti mergina neatsisukdama sako:
- Klausyk, užrakink duris ir prieik minutėlei, a?
Užtrenkiu automatinį užraktą, prieinu arčiau ir sustoju jai už nugaros. Merginos familiarumas manęs netrikdo, nes pažįstu ją seniai - drauge rūkome laiptų aikštelėje.
Staiga ji pradeda vilktis marškinėlius. Tylomis suakmenėju. Marškinėliai numetami ant stalo, o dama ištaria:
- Prakeikta sintetika! Atsek kabliukus, nes man pačiai...
Liemenėlės - tai jau kita istorija, tačiau aš su ja vis dėlto susidoroju, pats savęs klausdamas, ką gi ji sumanė? Mergina meta liemenėlę ant stalo, po to pasilenkia ir pradeda traukti nuo savęs kelnaites! Man jau seniai atvipo žandikaulis, o ji nusitraukia kelnaites ir meta prie liemenėlės. Po to pasiima šaltą orą pučiantį ventiliatorių ir nuleidusi jį po stalu sako:
-Va, dabar jau galima gyventi... Orlaidę atidariau...
Pagaliau ji pasisuka į mane ant nuogo kūno segėdama tik trumpą sijonėlį.
Mirtina tyla truko ilgokai. Riksmo nepasigirdo. Mačiau tik kvadratines akis. Tokių kvadratinių dar nebuvau matęs niekada gyvenime. Kai ji atgavo žadą, trumpai paklausė:
- O kur Irka? (Irka - jos kabineto draugė, kuria, matyt, mergina, taip ir nepakėlusi galvos, palaikė mane.)
Štai taip... Karštis karščiu, tačiau budrumo prarasti negalima!
