Artėjo Šv. Kalėdos.
Per radiją išklausęs žinių, kurios susidėjo iš sveikinimų Lietuvos tautai, kuriuos palinkėjo arkivyskupas A. J. Bačkis, ir orų prognozės, Jurgis Jurgaitis atsisėdo prie krosnies ir susiėmė rankom galvą. Jis mąstė apie sunkų kaimiečio gyvenimą. Staiga - spyris į duris. Ant slenksčio plačiai pražergusi kojas išdygo žmogysta.
"Banditas, - Jurgis persižegnojo. - Nebevalgysiu Kūčių vakarienės..." - Helou! - suriko žmogysta. - Ko išsigandai, bičiuli?
- Džonis? Tai nustebinai. Anądien smuklėj labai supykai, irokėzu name pakrikštijai...
- O, tai menkniekis! - nerūpestingai tarė amerikonas. - Nuotaika išsyk pasitaisė sužinojus, jog ketinote Raudonės pilį parduoti.
- Pirksite?
- Ne, aną tegul arabai ar turkai ima. Pastarieji puikiai prižiūri graikų antikos paminklus Mažojoje Azijoje. Mes palauksime Gedimino kalnelio... O kol kas už pinigus, gautus iš jūsų, griebsime "Alitos šampaną". Ta proga tamstą, kaip mums atsidavusios tautos atstovą, Šv. Kalėdų proga pasveikinsiu. Juk per šventes ne savo, o mūsų giesmę giedosite. Tą "Dzingel benz".
- Na, na.. Sėsk. Kuo čia tave pavaišinus...
- Nieko nereikia, - atsakė, - nebent viskio su ledu.
- neturiu. Galiu tik ruginukės su darbo partijos agurku.
Pasipurtė amerikonas. Be kalbų atsisegė švarką ir iš užančio ištraukė kažkokią dėžę. Padėjo ant stalo ir išdidžiai pažvelgė į Jurgį. Tas žengė atatupstas atgal:
- Kas čia? Televizorius? Nenoriu, ten rodomos jūsų peštynės ir kruštynės mano bobą baigia iš proto išvesti.
- Tai kompiuteris, kvaily, - švelniai tarė Džonis. - Anądien vienas jūsų tautos šulas paskelbė lozungą "Kiekvienai čiabuvių šeimai - po kompiuterį". Tuomet išnyks jūsų vargai, neliks problemų. Laikydamasis pagarbaus atstumo, Jurgaitis apžiūrinėjo keistą dovaną, o Džionis su giliu įkvėpimu tęsė:
- Ir "Telekomas" į tai atsižvelgdamas padarė nuolaidų. "Internetu" galėsi plepėti su kuo tik nori ir kiek nori.
- Kad tie dalykai lyg ir nepriklausė "Telekomui"...
- Ne tavo reikalas. Tik 99 litukai - ir šnekėk visą mėnesį.
Jurgis žagtelėjo ir apsiašarojo.
- Be to, - tęsė Džonis, - čia galėsi gauti informacijos iš viso pasaulio. Pavyzdžiui, ką dabar norėtum sužinoti?
Šeimininkas nusiramino, pasikrapštė pakaušį:
- Hmm... Sūnus ženytis ketina. Kaip ten pagal naujus įstatymus? Gal nebereikės laukti, gal iškart tas bus daroma - žybt ir ženotas?
Amerikonas sukaukšėjo klavišais. Ekrane pasirodė kažkokie skaičiai, raidė,s figūros, kurias pamatęs Jurgis atatupstas grįžo prie krosnies.
- Reikės laukti, - žiūrėdamas į ekraną pasakė Džonis. - Tuo laiku jaunuoliai bus vadinami sužadėtiniais, teiks viens kitam dovanas, šalys parengs įsipareigojimus...
- O jei sūnelis persigalvos?
- Aha... Tada turės grąžinti dovanas, sumokėti netesybas...
Jurgis nutraukė svečią:
- Ar tu tikrai žiūri ten, kur reikia?
Džonis neatsakė, bet jo balsas suminkštėjo:
- Ir geriau tegu nesiskiria. Neduok dieve, jei teisėjas skyrybų byloje būtų žmonos pusseserės ar draugės kūmas.
- Nejaugi mano vaikas liks neženotas? Jis nė dienos be mergos - pusę kaimo panų jau pamylėjo!
Džonis nuramino šeimininką:
- Naujajame įstatyme ir tai numatyta! Galės "susiveikti" sugyventinių, kurias po metų padarys žmonomis.
- Ką čia niekus tauziji? - nusispjovė Jurgis. - Lietuva - ne Iranas, kur pagal šariatą kiekvienam priklauso keturios pačios.
- Čia geriau negu pagal šariatą, - užginčijo Džonis. - Įstatyme neparašyta, kiek gali laikyti sugyventinių, po metų tampančių žmonomis.
- Hm. Vadinasi, vyrams galima turėti be galo daug moterų. O kas moterims?
- Joms, žmogeli, suteikiama teisė turėti be galo daug pavardžių. Kiek vyrų - tiek pavardžių. Sakysim, Zita Petraitytė-Jonaitienė-Keraitienė-Giedraitienė-Kalvaitienė-Stripaitienė...
- Pakaks, pakaks! - išsigando Jurgis. - Košmaras. Nors... gal ir neblogas įstatymas, - šeimininkas pasiglostė ūsus. - Mano boba paseno. Moterys ūkį sužiūrėtų, aš - jas. Kaip tu manai, a?
- Šito tu ne manęs, o savo vyriškojo pasididžiavimo pasiklausk! - atšovė amerikonas. - Tokią demokratiją turite, kad net pavydas ima: šis tas iš viduržemių, šis tas iš paprotinės teisės, kai kas iš islamo... Na, lik sveikas, einu savo šeimynai kalakuto ieškoti. Kompiuterį pasilaikyk: ten yra viskas, kas tave domins kitais metais.
Jurgis, likęs vienas, pažiūrėjo į dovaną ir suprato: tai - naujos eros "kompiuterinės" Kalėdos. Koks didelis laiko tarpas nugyventas. Dar tiek - ir viso to, ką regime planetos paviršiuje, liks tik piramidės. Ak, Džni, kodėl mes taip draskomės dėl tų pinigėlių...
A. Jaunciems
