Sigitas STASAITIS
Tuo metu, kai įsiveržę pas vienkiemyje gyvenančius senukus bukagalviai banditai bando atimti kokį šimtą litų, protingi nusikaltėliai pastebėjo, jog dažniausiai už to paties vienkiemio sienos, čia pat girioje, ošia tūkstančiai litų - tik mokėk pasigrobti. Kol mūsų policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriai miegojo, organizuotos gaujos iš verslininkų-nusikaltėlių miškų grobimo verslą įsiūbavo iki neregėto masto. Planas genialiai paprastas - parduodamas privatus miško sklypas nuperkamas kokio girtuoklėlio vardu, medkirčių brigada jį be leidimų žaibiškai iškerta ir išveža. Kol suplukę miškininkai ieško formalaus kirtavietės savininko, pjūklai suburzgia kitoje girios vietoje. Nusikaltėliai jau nusitaikė ir į valstybinius miškus. "Akistata" rado daugybę žmonių, siūlančių savo paslaugas šiame nelegaliame versle.
Savame miške nepašeimininkausi
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pradėjus grąžinti prieš 60-80 metų senelių turėtą žemę, tūkstančiai žmonių apsidžiaugė praturtėsią. Visi ėmėm, ką tik davė - kas ežerą, kas pievą ar dirvoną, o kas - miško gabaliuką.
Entuziazmas ūkininkauti žemės pėdoje greitai atvėso. Ponas gyvenimas išmokė, jog dirbti kelių hektarų ūkelyje greičiau bėda nei nauda. Atgavusiųjų po rėželį miško laukė dar didesnis šokas. Pasirodo, be miškotvarkos projekto ir trijų instancijų leidimo negali nė medelio nusikirsti. Jei tamstai pasisekė ir atgavai kirsti subrendusį mišką, gausi leidimą išsiguldyti tik ribotą plotą prisilaikant visų gamtosaugos reikalavimų. Negana to, privalėsi per trejus metus iškirstą plynlaukę už savo pinigus atsodinti. Tai sužinojęs tūlas tautietis savo miško rėželį mielai parduotų, tačiau vėl bėda - visi miško pirkliai domisi, kiek iš pirkinio turėsią naudos, tai yra kiek galės prisikirsti medienos. Negi lietuvis verslininkas kiš tūkstančius į girą, kurioje teturės teisę pasivaikščioti? Pagal įstatymus savininkas iš privataus miško net grybautojų neturi teisės išvaryti.
Prieš 3-4 metus urėdijos pastebėjo, kad parduodamo miško plotelius ėmė vis dažniau pirkti įtartinos reputacijos tipai. Šimtų rėžių savininkais stebuklingai tapo visokie suvargėliai, mažaturčiai, net benamiai ir alkoholikai. Šiaip toks tipas uždarbiauja sąvartyne rinkdami butelius, o už kelis hektarus miško, žiūrėk, grynais paklojęs keliolika tūkstančių litų. Kur šuo pakastas, išaiškėjo labai greitai - įtartinų tipų nupirktas miškas pradėjo savaitgaliais dingti ištisais hektarais.
Mišką perka beturčiai
Apsukrios medienos verslininkų galvos sumąstė paprastą planą - velniop urėdus, miškų kontrolės inspektorius, brangius miškotvarkos projektus, sunkiai gaunamus leidimus kirsti, velniop mokesčius ir tūkstančius kainuojančią prievolę kirtimus atsodinti. Suradus parduodamą mišką suieškomas ir koks girtuoklėlis. Atvežtas pas notarą toks tipelis pasirašo ant pirkimo - pardavimo sutarties ir, gavęs užmokestį, keliauja į visas keturias puses. Tuomet pasamdyta medkirčių brigada per dieną dvi iškloja nupirktojo sklypo medžius, paskubomis nugeni ir išveža.
- Mes puolame ieškoti kaltininko, - "Akistatai" pasakojo Šiaulių teritorinės miškų kontrolės padalinio viršininkas Robertas Paulauskas. - Po ilgų vargų suradus naują "savininką" tik verkti norisi. Tokiam, dažniausiai ištinusiam nuo ruginės, skiriamos tūkstantinės baudas, o jis tik nusivaipo - neturi jokio turto. Ką iš tokio paimsi?
Tokiems iškirstos kelmynės savininkams miškininkai yra net sugalvoję pravardę - kelmai. R. Paulauskas bei jo pavadiniai pridūrė, jog "kelmų" netrūksta visuose miestuose, o, pavyzdžiui, Telšiuose vien Parko gatvėje gyvena gal keliolika. Ką gi, važiuojame į Žemaitijos sostinę įsitikinti, ar teisybė.
"Taksi, greitoji pagalba, policija"
Telšių pakraštyje už Masčio ežero trumputė Parko gatvė iš pažiūros jauki, žalia ir švari. Į akis tik krenta trys apšiurę "barakai", tačiau kai kurie butai šiose griuvenose tvarkingi, vienas net plastikiniais langais. Tačiau didesnė dalis "barakų" butų - lindynės. Ankstyvas pavakarys, todėl lindynėse nepavyksta rasti jokios gyvybės. Padoriai atrodančios praeivės klausiu, kur rasti norinčiųjų padėti įsigyti miško.
- Jokių problemų, - juokiasi moteris. - Čia daug tokių "verslininkų", tik šiuo metu jie nusilpę, nes seniai gavę pašalpas, tad slankioja "vaistų" nuo pagirių ieškodami. Gyvename labai spalvingai, pagal sistemą "taksi, greitoji pagalba, policija".
Pašnekovė visai rimtai porina, jog pašalpų mokėjimo dieną Parko gatvė gyva į ir iš parduotuvės zujančiais taksi automobiliais. Po dienos dviejų gatvėje tepamatysi greitosios pagalbos autobusiuką - gydomasi nuo gėrimo metu įgytų traumų arba apsinuodijimų. Dar vėliau pradeda lankytis policininkai, aiškindamiesi, kas ką iškrėtė "zapojaus" metu. Telšiškė pasiūlo pirmiausia užsukti pas Parko gatvės gale gyvenantį Vytautą Žalį.
"Aš irgi nemokėsiu"
Pilietį Vytautą radau namuose, prie bebaigiančios sugriūti jo bakūžės. Tatuiruotės ant pirštų liudija apie vyriškio teistumą (panašu, jog ne vieną). Sukepusios lūpos bei apsiblausęs žvilgsnis byloja, jog vyrą kankina specifinis troškulys. Nors ir prastokos sveikatos, V. Žalys padarė dalykiško ir prityrusio "verslininko" įspūdį. Šios publikacijos autorius iš pradžių apsimetė sukčiumi:
- Ieškau, kas apsiimtų savo vardu nupirkti gabalą girios. Iš karto pasakau, kad nupirktas miškas bus be leidimo iškirstas. Na, dėl to tave gali truputį tampyti policija.
- O kas tau mane prirodė? - V. Žalys kiek sunerimęs, tačiau po akimirkos nerimą įveikia noras atsipagirioti bei uždirbti. - Nesvarbu. Žodžiu, pataikei pagal adresą, jau esu vyrams padėjęs pirkti mišką. Mano kaina - šimtas litų. Tik yra viena problema - mano paso galiojimo laikas pasibaigęs. Davaj, varom, pratęsiam pasą ir forminam. Nors ir šiandien.
- Negi tau nesvarbu, kur ir kiek to miško pirksim? Negi nebijai, kad priteis milžiniškas baudas arba net vieną dieną pats liksi "užverstas" tame miške? - apeliuoju jei ne į piliečio Vytauto sąžinę, tai bent į baimę.
- Žinau ir nebijau. Gali mano vardu forminti nors ir pusę Lietuvos girių. Dėl baudų nesirūpink, man reikės mokėti, - moja ranka Vytautas. Pamąstęs priduria. - Aš, aišku, irgi nemokėsiu, man jau ne pirmas kartas! Tai varom greičiau tvarkyti paso!
Padeda apsispręsti troškulys
"Verslininkas" taip įsijautė, jog net nesiklausė, kad šios publikacijos autorius prisistato žurnalistu. Atsikvošėjo tik fotografuojamas. Jau buvo pašokęs nueiti, tačiau persigalvojo - labai jau, matyt, troškulys kankino. Penki litai padėjo su ponu Vytautu atsisveikinti gražiuoju.
V. Žalys buvo ne vienintelis Parko gatvės gyventojas, sutinkantis tarpininkauti miško pirkimo aferose. Štai Mindaugas Kreišmontas, gyvenantis Parko gatvės 7-ajame "barake", taip "prasisuko", jog jį ilgokai vaikėsi miško verteivos. Parko gatvėje kalbama, jog Mindaugas pats kažkam pardavė kažkokią medieną, beje, tą pačią du kartus. Kurį laiką gatvėje stabtelėjus nematytam automobiliui vaikinas pasileisdavo tekinas laukais. Jo įtartinai nebuvo ir pasibeldus "Akistatos" korespondentui. Ponia Julytė iš gretimo "barako" savo paso skolinti nesiryžtų, tačiau pasiūlė palaukti sūnaus Remigijaus - jis, ko gero, sutiktų. Tiesa, laukti tektų iki vakaro, nes Remigijus už 25 litus išvykęs kirsti miško kažkur apie Tauragę.
Klysta manantieji, jog visi Telšių sukčiai susibūrę Parko gatvėje. Žurnalistas stabtelėjo prie pirmų dviejų pasitaikiusių vyrų Muziejaus gatvėje.
Toli ieškoti nereikia
- O, žinom, žinom. Mes ir kertam, ir tarpininkaujam - ką tik reikia. Būtinai padėsim, nupirksim, nukirsim, tik rytoj, nes šiandien mes patys "šnapso prikirtę", - nesivaržydami dėstė vyrukai. - Atvyk į Muziejaus gatvės 90-ąjį namą, pasiklausk Algio. "Stavkę" žinai -šimtas litų už tarpininkavimą nuperkant, po to galim pirkinį tyliai ir pigiai iškirsti - po 9 litus už kubinį metrą.
Vyrai susiginčijo paklausti, kiek miško išguldytų per dieną. Ginčas sukosi tarp 100 ir 200 kubinių metrų. Galop abu sutarė, jog būsią surinkta tiek medkirčių, kad per savaitgalį būtų iškirsta lygiai tiek, kiek reikia - nors ir visas miškas.
- Kam tamstai taip toli į Telšius važiuoti, - išgirdę tą pačią provokaciją apie tarpininkavimą perkant mišką suskubo savo paslaugas siūlyti iš Šiaulių sąvartyno grįžtantys butelių prisirinkę valkatos. - Ir mes mielai padėsim. Tik šimtas litų truputį mažoka. Jei duodi du šimtus - forminam pirkimą tuoj pat.
Tęsti eksperimentą tapo beprasmiška. Akivaizdu, jog visi Lietuvos miestai ir miesteliai pilni "kelmų", pasiruošusių už 100-200 litų atlygį su savo pasu nupirkti nors ir visą Rūdninkų girią.
Organizatoriai į mišką neina
Tačiau samdomi "kelmai" - tik sraigteliai miškų grobimo versle. Pati pavojingiausia grandis - grobimų organizatoriai. Visų rajonų miškininkai žino po kelias dešimtis tokių, tačiau nepajėgūs įrodyti. "Kelmo" vardu nupirkę gabalą miško, organizatoriai pasamdo patikimą medkirčių brigadą. Jai keliamos dvi užduotys - nurodytą mišką reikia iškirsti kuo greičiau, o jei kartais užkluptų urėdas ar inspektorius - laikyti liežuvį už dantų. Pareigūnai bėdojasi, jog sučiupti medkirčiai vis rečiau bepasako, kas juos pasamdė. Pagal įstatymus miškų kontrolės inspektoriai pažeidėją turi teisę sulaikyti tik dviem valandoms - asmenybei nustatyti.
- Aš jau nebe pirmus metus kartoju, kad miškų grobimas - organizuotas nusikaltėlių verslas, kurį sustabdyti gali tik policijos operatyviniai bei organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriai, nes patys grobimų organizatoriai nagų nekiša, mišką stebi iš tolo, - "Akistatai" kalbėjo miškų kontrolės Telšių padalinio vyr. inspektorius K. Gulbys.
Įkliuvo tik per degtinę
Nors pernai, kaip ir užpernai, šalyje pagrobta beveik 50 000 kietmetrių miško, pareigūnai nustato iki 1 500 neteisėto kirtimo atvejų, miškų grobimu rimtieji policijos padaliniai iki šiol visai nesidomėjo. Šis sudėtingas darbas buvo paliktas keliems įgaliojimų neturintiems miškininkams bei benzino negaunantiems smulkiausio rango policijos kriminalistams. Policijos vadovybė bene pirmą kartą rimčiau sukruto tik prieš kelias dienas, kai suįžūlėjusi gauja nusiaubė valstybinį šimtamečių eglių Antazavės mišką, ošiantį prie pat miestelio ir girininkijos! Matyt, pritrūkę privačių miškų, nusikaltėliai nutarė per savaitgalį išguldyti ir išvežti 1 000 kubų rinktinio valstybinio miško. Į jį buvo nusiųsta net šešiolikos uniformuotų kirtėjų brigada, tik vyrai savaitgalį nespėjo, nes užgėrė, o pirmadienį įkliuvo. Savavaliautojus užklupę girininkai nustebo, kaip organizuotai bei sparčiai triūsė atvykėliai. Policijai padedant medkirčius pavyko sugaudyti. Tik pakliuvę už grotų jie prisiminė kai kurių samdytojų pavardes. Pasirodo, kad tai rimta organizuota gauja iš kelių Lietuvos rajonų, miškus grobusi Lietuvos rytiniame pakraštyje. Kol iškėlus baudžiamąją bylą buvo pradėtas tyrimas, suvestinėse užregistruoti kitų gaujų kiti akiplėšiški miškų grobimo faktai vakarinėje šalies pusėje.
Kitados visa Lietuva buvo nesibaigiantis žalių girių kraštas. Dabar miškų belikę vos 31 procentas šalies teritorijos. Tūlas grybautojas patvirtins, jog rugsėjį atskubėjęs į "savo" baravykynę vis dažniau toje vietoje teranda kelmynę. Jei policija nesusiims, ar po keliasdešimties metų žalios spalvos mūsų šalies vėliavoje neteks perdažyti į juodą?
Autoriaus nuotr.
Telšių Parko gatvėje gyvena visas būrys miško grobstytojų pagalbininkų.
( parkogatve 1,2,3,4 )
V. Žalys už 100 litų pasiruošęs pasirašyti bet kokį miško pirkimo sandorį.
( zalys 1, 4 )
Miškininkai būna priblokšti po nakties ar savaitgalio radę tokį vaizdą.
( miskas 1,2 )
Per pastaruosius dvejus metus miškų grobimai padvigubėjo, kasmet nusikaltėliai pavagia po 50 000 kietmetrių miško, kurį tenka atsodinti valstybei.
( miskas 3,4 )
