Kol šalis gedėjo, Kanaveralo iškyšulyje Jungtinių Amerikos Valstijų pakrantės apsaugos tarnyba ir NASA specialistai pradėjo ieškoti "Čelendžerio" nuolaužų. Norėta darbus pradėti iš karto, tačiau teko laukti geras pusantros valandos, nes nuolaužos vis krito ir krito... Paieškos plotu tapo 6 000 kvadratinių mylių Atlanto vandenyne.
Nepaisant milžiniškos sprogimo galios, paieškos grupės rado stebėtinai didelių nuolaužų, pasklidusių vandenyno dugne. Tarp jų buvo ir "Čelendžerio" fiuzeliažo dalis.
Po intensyvių tyrimų NASA ekspertai nustatė, kad astronautai mirė ne iš karto, kaip buvo manoma iš pradžių. Visiškai įmanomas dalykas, kad per sprogimą jie liko gyvi ir žuvo tik tada, kai kabina trenkėsi į vandenyno paviršių.
NASA ekspertų laukė labai sunki užduotis - nustatyti, kur slypi avarijos priežastys.
Buvo išskirtos trys pagrindinės darbų kryptys. Pirma, ekspertai galėjo naudotis gausybe filmuotos medžiagos - kosminio laivo startą ir sprogimą filmavo 80 NASA ir 90 įvairių televizijų kompanijų kamerų. Antra, buvo užfiksuota milijardai kompiuterinių signalų, kuriuos pasmerkto žūti kosminio laivo kompiuterinės sistemos pasiuntė į skrydžių valdymo centrą. Trečia, buvo surinkta ne taip jau mažai "Čelendžerio" nuolaužų.
Buvo kilęs įtarimas, kad ledas, susidaręs starto aikštelėje skrydžio išvakarėse, galėjo pažeisti laivą, kaip ir buvo įspėję kompanijos "Rokvel" specialistai. Taip pat buvo manoma, kad prieš keletą dienų iki starto keliamojo krano strėlė galėjo pažeisti kosminio laivo kuro bakų apsaugą. Tačiau NASA ekspertai tikino, kad to negalėjo būti - jei kranas ką nors ir pažeidė, tai tik paleidimo įrangą, o ne patį laivą.
Galiausiai tyrimas susikoncentravo ties pagrindine versija - galima vieno ar abiejų raketų nešėjų kuro bakų avarija. Ekspertai teigė, kad sprogimas galėjo įvykti dėl pažeistos suvirinimo siūlės viename iš bakų. Pro ją pradėjęs tekėti kuras pateko į liepsną ir bakas sprogo.
Specialiai suburta komisija uždaruose posėdžiuose ėmė tardyti aukščiausius NASA ir kompanijos "Morton tajokol", gaminusios raketas nešėjas, kurias ir galėjo tapti tragedijos priežastimi, vadovus.
Tai, ką sužinojo komisijos nariai, sukėlė šoką. Pasirodo, daugkartinių kosminių laivų skrydžių vadovas Robertas Saikas ir "Čelendžerio" starto vadovas Džinas Tomas nebuvo net girdėję, kad kompanijos "Morton tajokol" inžinieriai prieštaravo laivo startui dėl sudėtingų oro sąlygų Kanaveralo iškyšulyje.
Didžioji dalis ekspertų pamažu priėjo išvadą, kad sprogimas įvyko užsidegus sintetinės gumos žiedui, hermetizuojančiam raketos nešėjos segmentus. Šie žiedai saugojo, kad degimo metu susidarančios dujos nepatektų prie kuro bakų sujungimų.
Tragedijos išvakarėse "Morton tajokol" inžinieriai ir NASA pareigūnai svarstė galimas skrydžio problemas. Inžinieriai vienu balsu tikino atidėti "Čelendžerio" skrydį. Jie baiminosi, kad dėl šalčio sintetinė guma praras savo elastingumą ir bus pažeistas kuro bakų sandarumas. Tiesa, inžinieriai teigė, kad kol temperatūra nenukrito iki 50 laipsnių žemiau nulio, problemų lyg ir neturėtų kilti, o tą naktį "tebuvo" 30 laipsnių šalčio. Tačiau greičiausiai užteko ir to.
Ginčai posėdyje žadėjo užtrukti. Tuomet kompanijos "Morton tajokol" pirmasis viceprezidentas Džeraldas Meisonas tarė: "Atrodo, mūsų valdybai teks balsuoti". Jis ir dar trys posėdyje dalyvavę viceprezidentai vis dėlto nubalsavo už tai, kad kitą dieną "Čelendžeris" kiltų. Tačiau kompanijos vyriausiasis inžinierius Alanas Makdonaldas atsisakė pasirašyti oficialų leidimą kosminio laivo skrydžiui. "Aš ginčijausi ir visaip bandžiau juos įtikinti, - pasakojo jis vėliau reporteriams, - tačiau jie manęs nesiklausė. Atrodė, visi tenori vieno - bet kokia kaina paleisti tą laivą ir tą vakarą kuo greičiau grįžti namo". Atrodė, jog NASA atstovų visiškai nedomino įspėjimai apie galimą pavojų. Jie reikalavo įrodymų, kad laivui kas nors gali atsitikti. "Dieve, kada gi jūs norite paleisti šį laivą? Negi lauksite iki balandžio?" Galų gale NASA vadovai liko prie savo nuomonės.
Neįtikėtina, tačiau ir starto dieną NASA praleido šansą išvengti tragedijos. Milžiniškas metalinis bokštas, prilaikantis kosminį laivą starto aikštelėje, pasidengė ledu. NASA tris kartus siuntė "ledo komandą" jo valyti ir drauge patikrinti starto aikštelę. Visus tris kartus "ledo specialistai" įspėjo apie keistas apšalimo dėmes ant dešiniosios raketos nešėjos, tačiau šie įspėjimai kažkodėl nieko nesudomino. O tos dėmės juk parodė, kad žiedai nėra elastingi ir kuro bakai nėra visiškai sandarūs...
Išvados
Per atvirą komisijos darbo rezultatų svarstymą Senato komiteto mokslo, technikos ir kosmoso tyrimų klausimais senatorius Ernestas Holdingas pasakė: "Šiandien atrodo, kad tragedijos tikrai buvo galima išvengti". Vėliau jis pateikė kaltinimus NASA, kuri "priėmė aiškiai politinį, o ne techninį sprendimą ir paskubėjo vykdyti skrydį, nepaisydama daugybės įspėjimų".
Vėliau NASA vadovai prisipažino, kad jau nuo pat 1980-ųjų jiems nerimą kėlė galimas apsauginių žiedų nesandarumas. Pavyzdžiui, per pirmuosius dvylika daugkartinių kosminių laivų skrydžių net keturis kartus užfiksuotas dalinis sintetinės gumos žiedų apsvilimas. Tuomet kosminių skrydžių agentūra pradėjo naudoti kiek kitokios sudėties gumos žiedus, tačiau jie tapo tik dar pažeidžiamesni. Net ir turėdami visus šiuos duomenis NASA inžinieriai nemanė, kad tai tokia rimta problema, jog derėtų atidėti kosminio laivo startą numatytu laiku.
Komisija nusprendė, kad avarijos priežastimi tapo "slėgio kritimas kraštiniame dešinės raketos nešėjos skyriuje, atsiradęs dėl sandarumo pažeidimo", tačiau tuo pat metu pridūrė, jog avarija įvyko ir dėl "rimtos klaidos priimant sprendimą dėl leidimo laivui startuoti". Komisija pateikė ir rekomendacijas, ką, jų nuomone, reikėtų daryti, kad panaši tragedija nepasikartotų. Ataskaitoje buvo rašoma, kad nelaimės priežastimi tapo ir tai, jog NASA norėjo kaip galima greičiau paleisti "Čelendžerį" dėl kelių anksčiau atidėtų skrydžių. Vieną kartą skrydis buvo atidėtas dėl iškyšulyje kilusios smėlio audros, kitą kartą startui sutrukdė lietus. Startą teko atidėti ir dėl pernelyg stipraus vėjo. Vis dėlto komisija tiesiogiai neapkaltino NASA. Ji pažymėjo, kad Vašingtonas nepakankamai finansuodavo kosminius skrydžius, todėl organizacijos biudžetas buvo labai apribotas, pinigų trūko net ir atsarginėms dalims.
"Ateitis, neapsaugota nuo praradimų"
Po keturių parų Jungtinės Amerikos Valstijos atsisveikino su drąsiuoju septynetuku. Prie kosminių skrydžių centro Hiustone, kur buvo ruošiami astronautai, susirinko žuvusiųjų giminės, kongresmenai ir apie 6 000 NASA darbuotojų. Atsisveikinimo kalbą pasakė pats prezidentas Ronaldas Reiganas: "Šių aukų mes niekada nepamiršime, skaudu, tačiau net ir ateitis neapsaugota nuo panašių praradimų. Dikai, Maikai, Džudi, Elai, Ronai, Gregai ir Kristi, šalis verkia jūsų".
1988-ųjų rugsėjo 29-ąją Jungtinės Amerikos Valstijos su palengvėjimu atsiduso po sėkmingo tokio pat tipo kosminio laivo "Diskaveri" skrydžio. Šis skrydis reiškė šalies grįžimą prie žmonių pilotuojamų daugkartinio naudojimo kosminių laivų skrydžių po beveik trejų metų pertraukos.
Nenuostabu, kad po "Čelendžerio" žūties NASA visomis išgalėmis stengėsi įtikinti visuomenę, jog "Diskaveri" - beveik visiškai naujos konstrukcijos kosminis laivas. Buvo apskaičiuota, kad šiam laivui paruošti įdėta keturis kartus daugiau darbo nei į "Čelendžerį". Nuo pat skrydžių programos pradžios buvo kilę abejonių dėl kosminio laivo variklių padėties. Per priverstinę pertrauką NASA inžinieriai net 35 kartus sprendė šį klausimą. Iš viso buvo pakeista 120 kosminio laivo detalių ir 100 kompiuterinės sistemos modulių.
Tačiau ir toliau buvo susiduriama su didesnėmis ar mažesnėmis problemomis. 1991-ųjų Saugumo komisijos ataskaitoje buvo pabrėžiama, kad NASA privalo atkreipti dėmesį į savo darbą, kadangi daugelis problemų sprendžiama neefektyviai. Komisija pabrėžė, kad NASA nė nepradėtų planuoti dar vieno daugkartinio kosminio laivo įsigijimo, kadangi net ir su naujausiuoju, "Invaderiu", kyla nemažai problemų ir visai reali dar vienos tragedijos grėsmė. NASA privalėjo atsisakyti ir rėksmingo savo darbų skelbimo per žiniasklaidos priemones. Nurodyta, kad žmonės į kosmosą turėtų skristi tik tuomet, jei jų negali pavaduoti robotai. Galiausiai viskas baigėsi žymiu NASA biudžeto sumažinimu.
Problemos dėl daugkartinio naudojimo kosminių laivų tęsiasi. Teigiama, kad didesnių ar mažesnių problemų buvo iškilę visose laivų sistemose - nuo kompiuterinės iki užsikimšusių tualetų. Ir vis dėlto šie laivai tebevaidina svarbų vaidmenį aptarnaujant komines stotis ir iškeliant naujus palydovus. O juk JAV vis dar nepamiršta savo grandiozinių planų 2015-aisiais nuskraidinti žmogų į Marsą, nors ši perspektyva dabar labai miglota...
