Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Angelė Truskauskaitė (23 m.) niekaip nesupranta, kodėl už pusantrų metukų sūnelį Jonuką tegauna 90 litų per mėnesį. Kokia, girdi, čia pašalpa, kai už tuos pinigus reikia ir vaiką aprengti bei pamaitinti, ir save, ir niekur nedirbančiam, bet išgerti neatsisakančiam sugyventiniui Antanui "ne tik cigaretėms" paaukoti, ir dar kitame namo gale kiurksančią "prasisprogusią" jo motiną išlaikyti!
- Kai gyvenau Tauragėje, atveždavo ir malkų, ir drabužių, ir maisto, - kėlė balsą nepatenkinta moteris. - O čia, Šimkaičiuose, nieko negaunu!
Ko, girdi, verti Šimkaičių seniūnė Elena Šileikienė, socialinio darbo organizatorius Egidijus Petryla, ambulatorijos gydytoja Laima Balseraitienė ar Jurbarko rajono vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovė Stefanija Tvarijonavičienė, jei visi jie tik nurodinėti ir tikrinti temoka - niekada nieko geresnio neatvežė! O S. Tvarijonavičienė esą dar ir apgavikė - sumelavo, neva vyresniąją dukterį, ketverių metukų Dianą, išveža į ligoninę tyrimams, o iš tikrųjų nuvežė į globos namus, dar vėliau atidavė globėjams! Tarsi mergaitė motinos neturėtų!
Iš pradžių pokalbis su Angele nebuvo sklandus. Piktai dėbčiodama į Šimkaičių seniūnę Eleną ir socialinio darbo organizatorių Egidijų, dviejų vaikų motina tarsi kažko gėdijosi. Bet netrukus įsidrąsino ir į šuns dienas išdėjo ne tik svečius...
- Kam vaiką pas daktarę vedžioti, jei ji nieko nesupranta? - Angelė liejo tulžį ant gydytojos Laimos Balseraitienės. - Paliepė vežt operuoti išvaržą į Kauną, o ten nepriėmė! 50 litų už kelionę (Angelė į Kauną važiavo samdytu automobiliu - V. G.) - kaip į subinę! Kraujas atseit blogas! Pradėjau geležį girdyti, duodu morkų, be to, Jonukas po šiai dienai papą Žinda, o kai pakartotinai kraują ištyrė - dar prastesnis! Čia turbūt aparatūra sugedusi! Arba šundaktarės nieko nesupranta!
Kai Šimkaičių seniūnė užsiminė, jog tokio amžiaus vaikui geležies tablečių ir motinos pieno nepakanka - reikia ir mėsytės, ir daržovių bei vaisių, o socialinio darbo organizatorius paprašė, kad šeimininkė pravertų šaldytuvą, Angelė dar labiau draskytis pradėjo! Na tai kas, girdi, kad tas šaldytuvas tuštutėlis - kitame trobos gale, kuris dabar užrakintas, o raktas kažkur pasimetęs, visas valgomas gėrybes laikanti! "Be to, už ką kasdien sasyskas pirkti? Už blusas?" - dar labiau niršo Angelė.
- O kiek, - kažkuris pasiteiravo, - kasdien pakloji už cigaretes?
- Kai nesinervinu, surūkau tik po dvi tris, - buvo paaiškinta. - Jei supykdo, ir dviejų pakelių neužtenka. Bet brangių neperku - tik "Astrą". Stiprios? Nejuokinkit! Man labai geros.
Kas gi ir kaip dažnai Angelę supykdo?
Pasirodo, iš pusiausvyros išvesti gali ir girtas sugyventinis, ir netikusi anyta, ir net vaikai! Anksčiau - Angelė neslėpė - išgerdavo ir ji pati, bet dabar stiklelis nevilioja.
- Kai pasigeriu - kvailioju, - paaiškino. - Ar patys nežinot - šnapsas proto nepriduoda!
Ir sugyventiniui, sakė, kiekvieną dieną tą patį į galvą kalanti. Kol kas, tiesa, be rezultatų.
Jei Antanas susirastų darbą - gal nustotų išgėrinėti, labiau pasirūpintų šeima? Angelė tuo nelabai tiki. Kaip bus kitaip, jei dauguma ūkininkų už darbą "šnapsu" užmoka! Prašyti pinigais? Tada, Angelės įsitikinimu, išvis nieko negausi!
Jei jau taip, gal geriau būtų, kad guolio kaimynas ir Jonuko tėvas namie tvarkytųsi - malkų žiemai priruoštų, ožką ir vištas apeitų, pietums bulvių priluptų?
- Nu nu, - nusikvatojo Angelė. - Visų pirma, aš ne su juo miegu - su Jonuku! Antra, karvė ne mūsų - Antano motinos. Trečia, šiemet bulvės beveik neužaugo!
Stebėtis per daug nereikėtų - Angelė už Antaną jaunesnė kokiais aštuoniolika metų - į tėvus tinkantis dėdulė gali ir atsibosti. Bet Angelė staiga patikslina:
- Ne mano natūrai su piemenimis prasidėti! Dianą pagimdžiau irgi nuo dvigubai vyresnio. Tas dabar kažkur Raseinių rajone trankosi, jo pirmos žmonos vaikus kiti augina.
Taigi ir Antanas, girdėjome, ne geresnis - už krūvą vaikų alimentų nemoka!
- O čia ne mano reikalas, - paprieštaravo, - Iš Dianos tėvo aš irgi jokių pinigų negaunu.
Teko girdėti, kad Angelė savo dukrelę, kurią dabar labai nori susigrąžinti, kadaise pati paprašė apgyvendinti vaikų globos namuose. Angelė to nepaneigė, bet pareiškė tada neturėjusi kur gyventi. Dabar - geriau: sugyventinis priglaudė ją, užtektų vietos ir Dianai. Bet ką, Dianai sugrįžus, taigi šeimynai dar padidėjus, tektų daryti, jei jau dabar 90 litų nepakanka, puodai - tuštutėliai? Juk už ketverių metukų vaiką nepriklauso jokia pašalpa!
- Tik jau man nepasakokit, - atrėžė Angelė. - Kadangi vaikams nesuteiktos tėvų pavardės, esu vieniša motina, ir pagal įstatymus pašalpą turėtų padidinti.
Girdėjome ir tai, kad Diana, kol augo pas motiną, buvo labai ujama ir skriaudžiama.
- Ką jūs! - rėkte išrėkė pašnekovė. - Kas taip sakė? Iškart padegsiu! Niekas jos neskriaudė! Užsispirdavo - nevalgydavo, naktimis nemiegodavo, Jonukui užmigt trukdydavo - tai kai kada ir užšaukdavau. O jau mušt tai tikrai nemušdavau. Ožka sykį sumušė! Ko, žioplė, lindo į tvartą? Nors gal ir sveika nukentėt - kad žinotų, ko saugotis.
- Bet tamsta - ne ožka - įpykusi dukrelę ruošeisi po žeme pakasti?
- Irgi nujaučiu, kas išpliurpė! Maža ką prišneku - ne tik ant Dianos esu užrikusi, kad užmušiu. Bet, kaip matot, dar nieko nenužudžiau, kalėjime nė karto nesėdėjus!
Diana iki šiol prastai kalba, jai reikalingos logopedo konsultacijos, o sunkiai besiverčianti motina tikrai neturėtų sąlygų vaiką dažnai vežioti pas daktarus.
- Nematau čia jokios problemos - mano jaunesnė sesuo tik sulaukusi aštuonerių metų kalbėti pradėjo, - Angelė ir toliau laikėsi savo.
Įsiaudrinusi moteris prasitarė kilusi iš gausios šeimos - buvusi viena iš šešių seserų, be to, turėjusi dar šešis brolius, tačiau tėvą "pažinojusi tik iš matymo". Bėda, girdi, ta, kad visi vaikai po motinos mirties buvę išsklaidyti po visą Lietuvą - vieni patekę į globos namus, kiti - pas globėjus. Taip ir pasimetę. Angelė sakė girdėjusi, kad kitos jos seserys jau irgi vaikelius čiūčiuoja, tik nežinanti, ar tie vaikai turi tėvus. Greičiausiai ne. Nedidelė, girdi, bėda - ne tas tėvas, kuris vaiką padaro, o tas, kuris užaugina!
Kai užsiminėme, jog prisidirbti vaikų nei daug proto, nei didelių pastangų nereikia, Angelė pagaliau su mumis visiškai sutiko ir prisipažino apie šeimos pagausėjimą negalvojanti. O jei "netyčiukas"?
- Išvalymą pasidaryčiau, - paaiškino. - Kaip pavėluočiau? Ir po laiko teta padėtų - ji Klaipėdoje ginekologe dirba. Padėjo susitvarkyt invalidumo grupę, tai abortą padaryt - vienas juokas!
Jei taip gerai teta laikosi, gal ji galėtų bent kiek materialiai paremti?
Pasak Angelės, ne tetos ir dėdės turi padėti, o valstybė. Reikia, girdi, nustoti svaičioti apie niekam nereikalingus bokštus ir pilis, o pradėti rūpintis žmonėmis.
Tuosyk virtuvėje užsikabarojęs ant stalo ir tesuradęs tuščias lėkštes, Angelės Jonukas galutinai paleido dūdas. Kuo gi motina jį pamaitins, jei nieko valgomo neturi? Angelė nesutriko. Vaikas, girdi, ne paršas garde - eina susitarti.
Jei ir toliau tai tęsis, žiūrėk, atvažiuos Angelės labai nemėgstama Vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovė ir, kaip anksčiau Dianą, į laikinuosius globos namelius išveš ir Jonuką!
- Tegu tik pabando! - Angelė įrėmė į liemenį abi rankas. - Dabar jau nepavyktų apgaut! Ne tik apspardyčiau, bet ir į baką druskos priberčiau! Žinotų, kaip svetimus vaikus pardavinėti!
Angelei nusispjaut, ką deklaruoja vaikų teisių gynėjai - kad vaikai būtų pamaitinti, nuprausti, susirgę - gydomi, kad jų niekas neskriaustų. Angelės supratimu, ji vaikais rūpinasi "kaip priklauso". Tik kažkodėl valstybė skiria per mažai pinigų...
O kiek tokių, kaip Angelė, yra visoje Lietuvoje?
