Antanas ŠLEIKUS
Lietuva - stambių klaidelių kraštas:
Kur pažvelgsi - daros neramu.
Daug klaidelių čia visur surasta
Susirangiusių po mūsų likimu.
Štai, žiūrėk, klaidelė įsisukus
Čiulpė seifuos pinigus ilgai.
Ten klestėjo bankai kaip barsukai
Ir juose sėdėję petrikai.
Griuvo žemės ūkis susirietęs
Nuo klaidelių tarp gražių namų.
Ir pavirto Lietuvos valstietis
Runkelių liūdnu sinonimu.
Džiaugėmės Mažeikių naftos ūkiu
Ir gamyklos švytinčiais langais,
Kol klaidelės ten neįsisuko
Po naftingais mūsų pinigais.
Dairos senas Vilnius susigūžęs
Po gatves ir aikštes neramus,
Kur klaidelės rieda kaip arbūzai
Į prochvostizatorių namus.
Kur švietimas žiauriai nustekentas,
Gęsta medicinos žiburiai,
Kur klaidelės krinta, krinta, krinta
Tarsi apipuvę obuoliai.
Kur lietuvis vargdamas, nuskurdęs
Greitai skuba užsienin išvykt
Ir sunkaus gyvenimo absurdą
Veža po pasaulį išbarstyt.
Žmonės vaikšto žemėj, o gerovė
Visada jiems seka iš paskos,
Bet kai kam pražysta tik prie "lovio"
Turniškių didinguos apkasuos.
Pasirodo, ten, Prezidentūroj,
Ir kontoroj Seimo tarp stalų
Daug klaidų klaidelių susibūrė,
Kur turėtų būti sterilu.
Ir dairais ant kalno Gedimino
Į gyvenimo vingiuotus labirintus, -
Daug klaidelių Lietuvą skandina,
Už kurių rytojus sunkiai švinta...
