Žilvinas VIZGIRDA
Kaimiečiai, mažų miestelių gyventojai miega neramiai. Vasarą vienkiemiuose jau niekas nebesiklauso lakštingalų čiulbėjimo, o su baime suklūsta kiekvienąkart išgirdę sustojant automobilį. Ir kuo toliau, tuo labiau tas nerimas vis didėja. Žmogžudžių ir plėšikų gal kiek ir sumažėjo, tačiau kaimuose visai nebelieka policijos. Kam pasiskųsti? Į ką kreiptis pagalbos? Todėl sumuštų, apiplėštų, nužudytų kaimo gyventojų, ko gero, dar ilgai nemažės. Žmonės net mano, kad valdžia tyčia nesirūpina senais kaimiečiais - kad taip sutaupytų "Sodros" pinigų...
Dievo rykštė
Trakų rajono Alešiškių kaime žiauriai susidorota su dviem šio kaimo gyventojais. Smurtą patyrė jau ne jauni sugyventiniai - Vytas (57 m.) ir Janina (49 m.). Po egzekucijos, kuri, pasak kai kurių vietinių gyventojų, galėjusi trukti kelias valandas, sodybos, kurioje sugyventiniai gyveno, kieme Vytas taip ir liko tysoti be gyvybės ženklų. Įvykio įbauginti žmonės pašnibždomis kalba apie šias apylinkes jau ne vieneri metai terorizuojančius chuliganus, kuriems išgėrus jūra iki kelių. Pasak žmonių, nieko neveikiantis ir kaimiečius terorizuojantis apylinkės jaunimas jau yra tapęs tikra dievo rykšte. Alešiškės yra Trakų ir Prienų rajonų paribyje, žmonės gyvena vienas nuo kito atokiai išsidėsčiusiuose vienkiemiuose. Pagalbos čia neprisišauksi nei iš kaimynų, nei iš policijos, nes artimiausia nuovada už 30 kilometrų - Rūdiškėse. Tad belieka nakčiai stipriai uždaryti langus, o užsirakinus duris iš vidaus dar užsibarikaduoti stalais, foteliais.
Kirvį po pagalve eidamas miegoti pasikiša ir 62 metų Šilutės rajono Vilkyčių kaimo gyventojas Zigfridas M. Tai daro po to, kai šių metų pavasarį vieną naktį pabudo pasijutęs, kad jį kažkas smaugia. Atsimerkęs nustėro: jo rankas laikė septyniolikmetis kaimynas, o kitas toks pat pienburnis vyrą dusino... Taip žmogus buvo apiplėštas, todėl dabar be kirvio negula.
Moterims sunkiau
Vyras su kirviu dar gal ir gali apsiginti, o ką daryti vienišoms senutėms? Plėšikai jau taip suįžūlėjo, kad verčia aukas, jei jos neturi pinigų, skolintis iš kaimynų. Taip atsitiko Lazdijų rajone. Grikapalio kaime gyvenančią aštuoniasdešimtmetę vieną naktį išbudino dūžtančio lango stiklas. Kaipmat pro langą įvirto vyras, atrakino duris ir įsileido bendrą. Įsibrovėliai reikalavo pinigų, o gavę 50 litų ir daugiau namuose neradę, paliepė senutei eiti pas kaimynus ir pasiskolinti. Nors vyrai prigąsdino moteriškę, kad jei ji "blogai elgsis", ją nušaus, senutė kaimynui iš karto pasakė, kam jai pinigai. Neįgalūs kaimynai nedrįso gaudyti plėšikų, tačiau tuoj pat paskambino į policiją.
Pakruojo rajone, Čelkių vienkiemyje, 78 metų moterį banditai apiplėšė net 3 kartus. Pernai plėšikas moterį patykojo neužrakintoje troboje. Užpernai jaunas kaimynas apvogė ne kartą, kol vieną sykį, girtas įlindęs į senutės trobą, užmigo. Tada moteris iškvietė policiją. Prieš kurį laiką moteriškei, grįžtančiai iš tvarto, kelią vėl pastojo 2 vyrai. Nors veidus slėpė po kaukėmis, tačiau iš pakruojietiškos šnekos moteris suprato, kad plėšikai vietiniai. Jie įsitempė moterį į trobą, sumušė ir atėmė visus namuose buvusius pinigus. Moteris po kiek laiko išsikvietė policininkus, tačiau važiuoti pas ekspertus nesiruošia - neturi pinigų, kad nuvyktų į Šiaulius. Tiesa, policininkų garbei reikia pasakyti, kad jie duoną valgo neveltui - po kelių dienų jie sulaikė plėšikėlius - Rozalimo ir Žeimelio gyventojus. Vienas iš jų policijai gerai žinomas - dar nebaigus tirti vienų plėšimų ir vagysčių, jis jau įkliuvo kitose.
Išgelbės telefonai?
Dabar brangstant butams, ne vienas vyresnio amžiaus žmogus pasvajoja, jog būtų galima parduoti butą mieste, nusipirkti kokį vienkiemį ir jame leisti senatvę. Kai kas taip ir padaro, o dar daugiau žmonių bijo, nes kaime nesaugu. Jau ne kartą ir parlamentarai, ir Vyriausybės vadovai kaltino Policijos departamentą, kad šis nesugeba užtikrinti vienkiemiuose gyvenančių žmonių saugumo. Policijos departamentas ir generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius su tuo nesutiko. Esant tokiai situacijai policija organizavo akciją "Būk saugus su mobiliu". Policijos pareigūnai pagyvenusiems gyventojams dalijo telefonus, kad žmonės jaustųsi saugiai ir galėtų išsikviesti pagalbą. Tačiau iš tikrųjų tai nėra problemos sprendimas, nes ir iškviesta policija pas nelaimėlį gali atvažiuoti tik po kelių valandų.
Skęstančiųjų gelbėjimas...
Pareigūnai taip pat patys stengiasi kuo daugiau bendrauti su atokesnių sodybų gyventojais, juos skatina kurtis į saugios kaimynystės grupes. Tačiau įsteigti tokias grupes kaimuose nėra taip lengva. Bene visiems žinomiausias - Telšių rajono Upynos kaimo tvarkos palaikymo būrys. Jis buvo pirmas, todėl vos susibūrusį aplankė tuometis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Jis vyrams padovanojo ryškiai geltonų liemenių ir pakvietė į Seimą.
Į Upynos būrį susiorganizavo patys kaimiečiai. Atvykę Telšių policijos komisariato vadovai perskaitė 20 valandų kursą apie įstatymus, išdalijo policijos rėmėjo pažymėjimus. Ar pasiteisino toks būrys? Nusikalstamumas Upynoje mažiausias tarp rajono kaimų. Aplinkiniai vyrus pagarbiai vadina reindžeriais ir žino, kad jie ištikus bėdai tikrai padės. Apie tai žino ir visokie plėšikėliai ir vagišiai, todėl vengia Upynos apylinkių.
Sekdamos Upynos pavyzdžiu, ir daugelio kitų kaimų bendruomenės kūrė tvarkdarių būrius. Tokių popierinių būrių Lietuvoje per 4 tūkstančiai, tačiau tikrai veikiančius ir duodančius naudą galima suskaičiuoti ant pirštų. Kai kuriuose kaimuose net neįmanoma rasti jaunesnių neprasigėrusių vyrų. O koks gynėjas galėtų būti girtuoklis, nė kiek nesiskiriantis nuo plėšiko, turbūt kiekvienam aišku.
Kentėdavo visais laikais.
Netiesa, kad vienkiemiai užpuldinėjami tik dabar - žmonės linkę idealizuoti praeitį, daug ką užmiršti. Nėra visai teisingas ir populiarus posakis: "Prie Smetonos kaime niekas durų nerakindavo". Rakindavo, o vienkiemiuose nakčiai dar ir basliu iš vidaus užsiremdavo - banditų ir recidyvistų ir tuomet netrūko.
Bene pavojingiausias tarpukario banditas buvo Balsys, pravarde Rickus. Šis plėšikas 1934 metais sugebėjo įkalbėti Šiaulių kalėjimo prižiūrėtoją Kazlauską jį paleisti ir kartu bėgti plėšikauti. Kazlauskas susigundė, prie jų prisidėjo trečias, ir netrukus Rickaus gauja Žemaitijoje išgarsėjo plėšdama vienkiemius, užpuldinėdama keliautojus, moteris, net dvarininkus. Apie gaują daug rašė laikraščiai, ant kojų buvo sukelta visa Lietuvos policija, o už Rickaus galvą buvo pažadėta 5000 litų premija. 1934 metų lapkritį vienas banditas buvo nušautas, o Rickus su Kazlausku paspruko į Pietų Ameriką.
Vienkiemiai ne kartą buvo puldinėjami ir sovietmečiu, tik tuometinė valdžia daug jų sunaikino, o apie nusikaltimus iš viso nebuvo mėgstama viešai skelbti.
Kaip saugotis?
Tęsti pasakojimą apie vienkiemių ir senų žmonių užpuolimus būtų galima be galo. O kaip saugiau gyventi?
Pareigūnai pataria anksčiau nei įvyko nelaimė pagalvoti - gal galima sustiprinti namo duris ir langus? Žymiai saugiau gyventi įstačius apkaustytas duris, grotas, tvirtas langines. Prie durų reikėtų įsirengti elektros lemputę su jungikliu kambaryje, kad būtų galima gerai matyti, kas sutemus beldžiasi. Tamsiu paros metu durų nepažįstamam geriau neatidaryti. Nusikaltėliai dažnai sugalvoja įvairių legendų, kad tik galėtų patekti į vidų. Populiariausios nusikaltėlių sukurtos melagystės: jie neva patekę į avariją ir nori paskambinti policijai, esą reikia medikų pagalbos, prašo parodyti kelią, ieško ką nors pirkti ar nori parduoti.
Šautuvas gyvenant nuošaly, nors ir brangus, tačiau vertinga savigynos priemonė.
Iš liūdnų pavyzdžių matyti, jog neverta skelbtis apie gautą palikimą ar išlošus loterijoje. Tokią naujieną išgirdęs kaimynas ar giminaitis išplepės kokiam draugui, šis - kitam, o kurio nors galvoj gali kilti ir negerų minčių. Žinoma, kaime nenuslėpsi, kad pardavei karvę ar grūdus, todėl pinigus patartina slėpti ne namie, o bankuose.
Jeigu jau plėšikų sulaukėte, specialistai pataria nepanikuoti, stengtis šnekėti ramiai, tik jokiu būdu garsiai nesvarstyti: "Tavo balsas man kažkur girdėtas..." Kai plėšiko rankoje peilis ar pistoletas, geriau atsisveikinti su santaupomis, nei su gyvybe.