Daiva NORKIENĖ
Sekmadienio vakare "Akistatos" žurnalistę sujaudino telefono skambutis iš Anykščių. Skambino tokia Irena. Sakė, kad ji ir jos buvęs vyras Romas Budrys negali pakelti gėdos ir pažeminimo: nepilnametė Romo dukra Jurgita spaudoje paviešino apie jų namuose patirtą "sekso vergiją". Pirmadienį Jurgitos pasisakymą turėjo rodyti ir populiari LTV laida "Bėdų turgus".
Pirmadienio R. Budrys nusprendė nelaukti: po kelių valandų, prisigėręs medikamentų ir alkoholio, jis jau suposi iš batų raištelių pasidarytoje kilpoje.
Romo nelaimė atskleidė šiurpią tiesą
Septyniolikos metų Jurgita jau buvo "Akistatos" heroje. Prisiminkite gražią merginą su dvynukėmis ant rankų: ji ne tik mūsų laikraštyje, bet ir "Bėdų turguje" viešai išpažino savo nuodėmes. Taip, ji pabėgo iš Vilniaus specialiųjų globos namų. Ir Vilniaus - Kauno greitkelyje už pinigus aptarnaudavo tolimųjų reisų vairuotojus. Taip, jai gimė neplanuotos dvynukės, kurias savo rašinyje simboliškai pavadinome "greitkelio kūdikiais". Taip, ji elgėsi nemoraliai. Tačiau šiandien didesnioji dalis visuomenės pasiryžusi visa tai pamiršti ir "atleisti". Mat Jurgita prisipažino nebuvusi reikalinga savo artimiesiems ir nebuvusi mylima. Be to, ji labai pasikeitė. Išsiaiškinę tai, šioje istorijoje padėjome tašką - "išpažintims" ir viešumui visuomet turi būti riba.
Tačiau Romo Budrio nelaimė privertė čiupti bloknotą ir lėkti į Anykščius. Taip paaiškėjo šiurpi tiesa.
Aptiko kilpoje
Tą vakarą Irena susijaudinusi paskambino "Akistatos" žurnalistei. Sako: " Skaičiau jūsų laikraštyje, kad Jurga mus kaltina baisiais dalykais. Kad tėvas Romas Budrys jos neaugino ir nesirūpino. Kad aš, pamotė, naudojausi pardavinėdama svetimiems vyrams". Labai skaudu, sako, visa tai skaityti, nes Jurgitą mes mylėjome ir ja rūpinomės. Turime pasakyti, kad iš pokalbio telefonu Irena paliko malonaus ir nuoširdaus žmogaus įspūdį. Todėl prižadėjome ateityje išklausyti ir jos teisybę. Žodis "ateityje" anaiptol nereiškė "rytoj". Tačiau visus planus aukštyn kojomis apvertė Romo mėginimas nusižudyti.
Irena gyvena savo privatizuotame Okulčynės dvare. Viena su keturiais vaikais. O Romas, buvęs oficialus jos vyras, dažniausiai glaudžiasi kiemo pirtelėje. Sekmadienio vakaras buvęs kaip įprasta: pilnas vaikų šurmulio ir nesibaigiančių darbų. Šulinys - toli. Skalbti ir gyvuliams girdyti vanduo semiamas tiesiog iš galunamėje tyvuliuojančios kūdros. Į gražiai sužėlusią ganyklą jau išginti žala karvė su tokiu pat jautuku: reikia girdyti, perkelti, melžti.
Irena tvirtina nežinojusi, kad R. Budrys užsidaręs pirtyje. Manė, kad jo nėra, nes dažniau laikydavosi pas tokį ūkininką. Pavakare, nešina pienu, ėjo pro pirtelę. Girdi - kažkas viduje kad gargia tai gargia! Kaip kulka šovė į vidų, o ten: iš dviejų batų raištelių pasidarytoje kilpoje kybo Romas, o iš burnos jau kruvinos putos veržiasi. Irenai net plaukai pasišiaušė: žudytis jos namuose! Ir dar žinant, kad netoliese yra mažamečių vaikų! Atlaisvino kilpą, ir bejėgis Romo kūnas sudribo ant lovos. Išvydusi, kad nelaimėlis vis dar gyvas, puolė skambinti į greitąją. Purtyti, klausinėti, ką per kvailystes šis darąs. Romas, kuriam labiau norėjęsi mirti, negu aiškinti savo poelgį, tik niurnėjo ir skeryčiojosi. Pasirodo, kad būtų patikimiau, jis ne tik korėsi, bet ir prisigėrė medikamentų: analgino ir relanijaus. O tiems sumišus su prieš tai išgertu alkoholiu, prasidėjo "reakcija", nuo kurios nevykėlį savižudį dar ir gerokai pykino. Irena sako abejojusi, ar taip atrodantis jos buvusysis iš vis išgyvens. Todėl, Romą išvežus greitajai, puolė skambinti savo pačios patėviui, Anykščių rajoninio laikraščio "Anykšta" bendrasavininkiui Danieliui Binkiui. D. Binkys išsiaiškino, kad jo netikras žentas R. Budrys išgyveno. Ir dėl viso pikto paskambino šių eilučių autorei.
"Jurgita - paleistuvė?"
O dabar pradėsime nuo to, ką nori nenori išgirdo "Akistatos" žurnalistė. Tai apie tą vargšės merginos gyvenimo atkarpą, kai ji neuždarbiavo greitkelyje ir glaudėsi savo tikrojo tėvo ir pamotės namuose. Okulčynėje.
- Ta merga mane nuvarys į kapus, aš vis tiek negyvensiu, - žurnalistams guodėsi ką tik iš ligoninės išleistas R. Budrys. - Kiek per ją iškentėjau pažeminimų. Įsivaizduojate, kovo mėnesį ji padavė mane į teismą, kad prisiteistų alimentus. O aš jų nemokėjau ir nemokėsiu. Neturiu iš ko... Anksčiau, kai pas mus gyveno, ji davėsi paeiliui su visais, samanę gerdavo lygiai su vyrais, o man reikėdavo tik gėdą kentėti.
- O matytumėte, kaip ji elgėsi su mūsų kaimo seneliais! - pritarė pamotė Irena. - Antai vieno septyniasdešimtmečio dieduko žmona tiesiog džiūvo iš pavydo: mergelė su juo griovyje voliodavosi. O vandens iš jų šulinio parnešti eidavo visiškai nuoga.
- O kitas senukas už "paslaugas" jai nupirko gerus batus!- savo trigrašį įkišo ir netikras Jurgitos broliukas, vienas iš Irenos vaikų.
Pasak šios šeimos, Jurgita kalta dėl visko: kad ją "pamylėjo" pusė apylinkės, kad nemoka dirbti, kad mesdavo ravėjusi, vos tik pamatydavo svetimą vyrą. Kad pas juos atvažiavo pagyventi iš motinos namų, kur visai neišmokyta tvarkos: nemokėjo skalbti, plauti, ruoštis. O už vieną vienintelę cigaretę "būtų permiegojusi su bet kuo".
Ir nevykėlė?
Ką dar iš savižudžio sužinojo "Akistata"? Kad jis labai norėjo rūpintis dukteria, kad ją mylėjo.
- Kodėl mes nieko neprašome iš "Bėdų turgaus"? Ir iš visuomenės? Kodėl nesiguodžiame žurnalistams, kaip mums sunku, jeigu auginame keturis vaikus? - retoriškai klausė pamotė. - O ji nedirba ir nori gyventi geriau, negu jai priklauso: visur rašo, guodžiasi, prilindo prie labdaros, prie gydytojų, sulaukia visokių dovanų.
Žodžiu, Jurgita esanti tokia vaikas, kuri beveik nieko pati nesugeba, tik "mylėtis" ir iš visų kaulinti paramos.
Du gyvenimai
Jurgitą "Akistatos" "delegacija" aplankė jos naujuosiuose namuose. Maža medinė "Bėdų turgaus" geradario padovanota trobelytė pačiame Anykščių centre kvepėjo dažais ir švara. Jurgis, 53 metų Jurgitos gelbėtojas ir globėjas, lakstė net sukaitęs. Čia vieną iš žaviųjų dvynukių paguodžia, pamaitina ar perauna, čia puola tvarkytis. Pirkinys nebuvo labai brangus, tekainavo 7000 litų, užtat atitinkamai apleistas ir suniokotas. Grindys buvo "apaugusios" poros centimetrų purvo sluoksniu, kurį iš pradžių teko gausiai laistyti vandeniu, atmirkyti ir tik tada nugremžti. Mums apsilankius, jos jau kvepėjo naujais dažais: šeimai vaikščioti buvo paliktas tik siauras nenudažytas tarpelis. Vieno kambario sienas ištapetavo šviesiai rausvais tapetais, kito - plaunamais baltais. Į "šimtą metų nedažytus" langų rėmus "suėjo" septyni litrai dažų. Iš namų ir už jų buvusio palaikio sandėliuko naujakuriai išvilko ir kieme sukrovė visą kaugę šiukšlių ir atliekų: teks išsinuomoti sunkvežimį ir jas išvežti. Artimiausiuose planuose - perdažyti namą, apkerpėjusį šiferio stogą, kad būstas atrodytų gražus ir jaukus. Dar vėliau Jurgis apšiltins ir įrengs palėpę.
Jurgitos, kuri "nemoka tvarkytis, skalbti ir yra tinginė" buitis skiriasi nuo jos tėvo ir pamotės tarsi diena nuo nakties. Jurgitos namai net šviečia, kiemas iššluotas, kūdikiai papuošti, o pamotės Irenos "dvare" velnias koją nusilaužtų. Keturis vaikus (dalis jų - beveik Jurgitos vienmečiai) auginanti pamotė "tvarkytis nespėja". Tuo tarpu du kūdikius glaudžianti nepilnametė - atvirkščiai. Jau beveik porą metų jos buitį atidžiai stebi gydytojai, socialiniai darbuotojai, paramos organizacijos, tačiau neturi, ko prikišti! Jurgitos, kuri "temoka mylėtis ir litrais gerti samanę", išgėrusios nematė nė viena iš aukščiau išvardintų organizacijų.
Šiurpi tiesa
- Ir tegul kariasi! - žinią apie tėvo poelgį sutiko nepilnametė. - Jis manęs nemylėjo, vieną kartą viduryje nakties išvijo iš namų, turėjau nakvoti šuns būdoje. Jis žino, kad tapo seneliu, gyvena kaime, tačiau nemato reikalo anūkėlėms net daržovių ar pieno atvežti. Jūs manote, kad man rūpi, ar jis išgyveno, ar ne?
Į klausimą, ką tokio baisaus patyrė tikro gimdytojo ir pamotės namuose, Jurgita atsakė nė nemirktelėjusi:
- Jie mane pardavinėjo!
Ir paaiškino, kad pamotės namuose būdavo tyčia nugirdoma, o paskui jai atvesdavo kaimo vyrus, kurie ja, bejėge ir naivia, naudodavęsi. Kaip?
- Ogi paprastai! Vienas septyniasdešimtmetis pamotės kaimynas kiekvieną savaitę privalėdavo atnešti po tris kilogramus lašinių ir kitokio gero. Už mano "paslaugas". O jie visi valgydavo ir labai džiaugėsi. Dabar labai pergyvena, kad aš sutikau Jurgį, kad pakilau. Kad gražiai gyvenu, myliu dukrytes ir kad man padeda geri žmonės. Ir nebegali manęs parduoti ir išnaudoti.
Netikras senelis stebisi
"Anykštos" laikraščio bendrasavininkis Danielius Binkys "Akistatai" pripažino, jog tokios mergaitės, kokia yra Jurgita, jis iki tol nematęs. Ji iš visų jėgų kabinosi į gyvenimą, kartais tai darydama naiviai ir net įžūlokai.
- Kartą Jurgita atėjo į mūsų redakciją ir vienos kolegės paprašė paramos. Kadangi nelabai išmanė diplomatiją ir prašė reiklokai, tai redakcija jai ir nepagelbėjo. Pastebėjau, kad mergaitė yra labai meili, švelni ir glaudžiasi prie kiekvieno, kuris galėtų ištiesti pagalbos ranką. Antai kartą - prisimenu - ji apsilankė ligoninėje pas mano sunkiai sirgusį tėvuką ir visą naktį prie jo lovos neprašyta budėjo. Prisipažinsiu, kad kai anksti rytą ją ten aptikau, buvau nustebintas: juk turėjome savo rūpesčių ir iš jos nieko neprašėme. Aš manau, kad mergaitė tuo metu neturėjo, kur gyventi, ir laukė, kad būtų priimta.
Tačiau D. Binkys nejautė reikalo savo namuose apgyvendinti svetimą nenuoramą. Jurgita jam yra netikra giminaitė, kaip ir netikra anūkė. Mat Danielius gyvena su Irenos, Jurgitos pamotės, mama. Tačiau tokia neoficiali giminystė mergaitei nepadėjo įsitvirtinti. Danielius Binkys tiktai paskambino į Kaišiadoris, kur gyvena Jurgitos mama, ir paprašė žiūrėti dukterį.
- Buvau labai nemaloniai nustebintas, kai paaiškėjo, kad ta vaikas visai niekam nereikalinga! - "Akistatai" sakė D. Binkys. - Telefonu atsiliepusi Jurgitos mamos mama pareiškė, kad Jurgita - visai ne jų šeimos, o mūsų reikalas. Ir kalbėjo kažkaip labai piktai, lyg būčiau kaltas, kad iš viso priminiau tą mergaitę.
D. Binkys "Akistatai" patvirtino, kad ir tikram tėvui R. Budriui Jurgita nėmaž nerūpėjo. Tik pamotė Irena "tikriausiai jos nepardavinėjo", o "atvesdavo kavalierių abipusiam malonumui". Beje, šiandien "Anykšta" jau ruošia rašinį apie Jurgį ir Jurgą: prašys, kad žmonės paaukotų namo fasadui dažų.
Kriminalas be kaltinamųjų
Liūdnesnės istorijos "Akistatos" žurnalistė dar nebuvo girdėjusi. Įsivaizduokite, kad po Lietuvą be vietos, be meilės klajojo nepilnametis vaikas. Vieni į šuns būdą vijo naktimis, kiti vežė į nepilnamečių koloniją, treti už 40 - 60 litų pirkdavo greitkeliuose, ketvirti - už lašinių paltį, už batus, už cigaretę ar gerą žodį... O jaunam nepatyrusiam žmogeliui tereikėjo... šeimos. Stabilumo jausmo, meilės, globos ir dėmesio. Tai kas, kad tą dėmesį, tą pagalbą, užuojautą ir draugystę ji "pirkdavo"... atviromis išpažintimis ir jau nebežeidžiančia nuoga tiesa. Pusę šios istorijos herojų būtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn: už piktybišką vaiko nepriežiūrą, gal net už savotišką sąvadavimą, už lytinius santykius su nepilnamete, už nepilnametės girdymą, už... Žmonės kalba, kad yra šansas ir kūdikių tėvelį "išryškinti": tereikia DNR tyrimus atlikti porai pagyvenusių anykštėnų. Tačiau, kaip paprastai būna, daugumai žmonių "teismą" surengia jų pačių sąžinė. Jeigu netikite, skaitykite iš pradžių...
Iš šios istorijos skaitytojas "pasiims", ką nori. Pusei Anykščių tai gali tapti savotišku "gyvenimo pasaldinimu": ak, pasirodo, kaip kartais žmonės gyvena! Kitai daliai sužadins juodą pavydą: kodėl ne man dovanoja namus, dažus, tapetus ir ne mano vaikus krikštija Anykščių aukštuomenė? Tačiau bus ir tokių, kurie (kaip šiuo atveju "Akistata") suvoks esmę: neimtų jie tų tapetų, to namo, to dėmesio... mainais į pusę nepilnametės patirtų kančių.
