Sigitas STASAITIS
"Akistatos" korespondentas dalyvavo unikalioje ekspedicijoje, kokioje dar nedalyvavo nė vienas nė vieno Lietuvos laikraščio ar televizijos korespondentas - žurnalistas su akvalangu apžiūrėjo Baltijos dugną ties Palangos tiltu ir išsiaiškino, ką juo vaikščiodami poilsiautojai tyčia ar netyčia išmeta į vandenį. Prieš atsisveikindami su jūra beveik kiekvienas poilsiautojas nuo tilto meta monetą, kaip mokestį likimui, kad kitais metais jis dar kartą atvestų į Palangą. Pagaliau pavyko nežvilgčiojant į svetimą piniginę sužinoti, už kiek gi lietuvis nori papirkti likimą!
Vakare skambutis. Pažįstamas klaipėdiečio Aleksandro balsas:
- Sigi, gal nori prisijungti prie mūsų ekspedicijos? Rytoj Palangoje neriam į jūrą. Atvyk prie prekybos centro.
Povandeninis nardymas jau senokai tapęs mano hobiu, keliančiu šiurpą ne vienam bičiuliui. Tačiau ką tie sausumos žiurkės supranta apie povandeninę romantiką? Iš pat ryto čiumpu oro balioną, į didžiulę rankinę bruku hidrokostiumą, reduktorių, manometrus, plaukmenis - daiktų pilna automobilio bagažinė. Ir visu greičiu į Palangą.
Kurortas dar pilnas poilsiautojų, besimėgaujančių paskutiniais saulės spinduliais, o narų kompanija jau mindžikuoja tylioje nuošalioje gatvelėje. Ekspedicijos kapitonas - palangiškis Algis prie savo seno japoniško visureigio prikabina priekabą su didžiule jūrine valtim. Į ją sumetę visą nardymo įrangą sėdame į Algio mašiną. Jis užveda variklį ir pajudame link jūros.
Prieš porą savaičių nardydamas netoli Palangos tilto Algis aptiko kelis minosvaidžio sviedinius, kuriuos apžiūrėję minuotojai nutarė nerizikuoti judinti, susprogdino ten pat dugne. Taigi mūsų ekspedicija dar kartą apžiūrės dugną prie Palangos tilto - ar nėra daugiau nuo karo užsilikusių kokių pavojingų šlykštynių.
Visureigis pasuka dešiniau tilto į vieno iš Palangos pliažų pakraštį, tačiau kelią pastoja šviežiai suręsta tvora. Paklibinęs spyną pasukame kitu keliu, tačiau ir ten tenka laviruoti tarp užtvarų - sklypelius privatizavę apsukruoliai nenori, kad pro šalį, net per neprivatizuotą kalią, pravažiuotų žvejai ar tokie kaip mes, nardytojai.
Šiaip ne taip privažiuojame prie jūros. Į vandenį įstūmęs priekabą su valtim visureigis patraukiamas už pliažo ribos, o valtį stumiame į vandenį. Algis užveda variklį ir smagiai taškomi bangų purslų, artėdami prie tilto imame puškuodami spraustis į ankštus hidrokostiumus.
Hidrokostiumas - tamprus akytos gumos (neopreno) kostiumas, į kurį ne taip lengva įsibrukti, o įlindęs jautiesi gerokai suvaržytas. Tai dar ne pats didžiausias nepatogumas. Dar reikia prisisegti apie 25 kilogramus sveriantį balioną su liemene, tuzino kilogramų švino diržą. Nieko nuostabaus, kad sausumoje akvalangistas vos paeina, o jei jis dar ir su lastais, labai rizikuoja griūti ir susižeisti.
Mūsų kapitonas inkarą išmeta gerokai atokiau tilto, ir mes su visa sunkiąja amunicija šokame į gaiviai vėsų vandenį. Akimirksniu dingsta visas sunkumas ir nepatogumas, atrodo, kad plieno balionas bei švininis diržas nieko nebesveria. Skeptikai dažnai šaiposi - vardan ko rizikuoti nardant, ką ten tokio pamatysi, nebent daug dumblo. O ko žmonės kopia į kalnus ar šokinėja su parašiutais? Po vandeniu visai kitas pasaulis, kitos spalvos, kiti garsai, kitas gyvenimas. Reikia pačiam kartą pabandyti panerti, tik tada suprasi.
Dugną pasiekiame labai greitai - prie tilto gylis vos 3 - 4 metrai. Neskubėdami imame tyrinėti jūros dugną, kuriame vešliais dubliais apžėlę akmenys, kur ne kur styro nesidavę išraunami senojo tilto mediniai poliai. Netoli tilto dugne stūkso prieš keletą metų į tiltą įsirėžusio Norvegų laivo inkaras. Juo jūreiviai bandė sustabdyti audros blaškomą laivą, tačiau rankos storio grandinė nutrūko. Po vandeniu inkaras atrodo labai įspūdingai (visi daiktai žvelgiant per nardymo kaukės stiklą atrodo trečdaliu didesni), ne vienas kolekcionierius už inkarą paklotų gražų pinigą, tačiau ištrauk šią tonas sveriantį, stipriai į akmenis įsikirtusį gelžgalį, kad gudrus.
Poroje su Aleksandru prineriame aikštelę už tilto pabaigos, kurią akvalangistai juokais vadina lobynu - čia dugnas tirštai nusėtas monetomis. Mat tikima, jog įmesdamas į jūrą monetą paperki likimą, kuris ir kitais metais atves į Palangą. O koks lietuvis gali nors kartą per vasarą, nors vienam savaitgaliui nenuvažiuoti į Palangą? Tai ir mėto žmonės pinigėlius, o mums puiki proga pažvelgti - kas gi metama. Dugnas pilnas monetų, tačiau absoliuti dauguma - dvejų centų! Tik kas dvidešimta penkių ar vieno cento moneta. Geltonų pinigėlių tematėme vos kelias, kažkas iš narų aptiko dviejų litų monetą - ją išmetė greičiausiai koks užsienietis. Taigi, ponai, ne pačius geriausius laikus gyvename, jei likimą norime taip pigiai papirkti.
Išsiaiškinę, kiek kainuoja likimas neriame toliau tyrinėdami dugną. Greitai į krepšelį įsidedu mobilaus ryšio telefoną, akinius nuo saulės, porą laikrodžių bei saują žvejų pamestų švino gabalų. Akivaizdu, jog visus šiuos daiktus netyčia pametė per turėklus persisvėrę poilsiautojai, tačiau yra ir keistas mintis keliančių radinių. Pavyzdžiui, kam ant tilto reikėjo neštis virtuvinį peilį? O gal tai paslėptas žmogžudystės įrankis?
Nesunku atspėti, kaip jūros dugne atsidūrė keli mūsų rasti žiedai. Matyt, meilė buvo netikra, mylimasis pabėgo, tad apgautoji tik švyst kavalieriaus dovaną į jūrą. Deja, auksinių žiedelių neradome nė vieno, nors Palangoje tikrai išyra ne viena santuoka ir meilė. Dugne rastieji centai parodė, jog mūsų žmonės racionalūs, ataušus meilei randa kur auksą panaudoti.
Iriamės toliau, iš nuobodumo į krepšelį įsimesdami vieną kitą monetą - namie suskaičiavau apie 5 litus. Nutarėme, jog prie Palangos tilto dugne guli monetų už kokį tūkstantį litų, tačiau negalvokite, jog apsimokėtų jas rinkti. Visų pirma, monetos išbarstytos labai dideliame plote, tad oras akvalangams kainuos tikrai daugiau, nei surinktas lobis. Antra, ilgėliau vandenyje pagulėjusios monetos, kaip ir visi mūsų rastieji daiktai, nebetinkami naudotis - nors Baltija laikoma gėlo vandens jūra, čia visgi yra druskos, tad vandenyje korozija netrunka suėsti ir geležį, ir spalvotus metalus.
Ačiūdie, šįkart jokių minosvaidžių sviedinių nepastebėjome. Už tai išbaidėme kelias plekšnes bei visą pulką kažkokių į vėgėles panašių žuvų. Sako, jog tai nėgės. Praplaukė net ir vienas ešerys - gėlavandenės žuvys iš Nemuno sėkmingai pasiekia Palangą, sako, į kurorto žvejų tinklus kartais įsipainioja net ir lydeka.
Po pusantros valandos Aleksandras ženklais rodo, jog jo balione baigiasi oras, be to jis sušalo, tad sukame atgal link valties. Dažniausiai žmonės klausia - kiek laiko galima kvėpuoti po vandeniu? Balione telpa keli tūkstančiai litrų smarkiai suspausto oro. Negiliai plaukiant jo gali užtekti dviem trim valandoms, o 40 metrų gylyje tą patį kiekį iškvėpuosi per keliolika minučių, nes naras įkvėpia tokio spaudimo orą, koks ir vandens slėgis. Pavyzdžiui 40 metrų gylyje vandens slėgis 5 atmosferos (palyginimui lengvojo automobilio padangoje tik 2-3). Smalsiausieji taip pat labai domisi, kokie po vandeniu tyko pavojai. Skubu nuraminti - pavojų nėra jokių. Tiesa, akvalangistas gali susisprogdinti plaučius, jei kartais iškildamas supanikuotų ir užmirštų iškvėpti. Jei nežinosi nardymo teorijos, tamsta gali liktis kurčias, nes gali plyšti ausų būgneliai. Jei iš didelio gylio per greitai iškilsi, bus dar blogiau - susirgsi dekompresinė arba Narų liga. Na, ši keista liga, kai kapiliaruose užverda azoto burbuliukai, nebūtinai mirtina, kartais išgydoma, tik naras neretai lieka paralyžiuotas invalidas. Nardymas turi ir smagių pusių: dideliame gylyje apima taip vadinama azoto narkozė, kurios veikiamas žmogus tampa linksmas ir "durnas" lygiai kaip nuo alkoholio: šoka, skeryčiojasi, kalbasi su žuvimis. Blogiau, jei užsimano dainuoti, nes užsimiršęs išspjauna kandiklį su oro tiekimo žarnele... O rimtai kalbant visi šie pavojai tyko tik į dideles jūrų gelmes nardančių akvalangistų. Sekliose Lietuvos ežeruose ir pajūryje naro laukia nuostabus grožis. Ir įdomūs "lobiai".
Autoriaus nuotr.
Poilsiautojus labai sudomino mūsų ekipažas. Žmonės teiravosi, kas vėl nuskendo.
( Juroje 1.jpg )
Nesušlapęs į jūrą neišplauksi. Gerai, kad bent bangų nėra.
( Juroje 2.jpg )
Artėdami prie tilto ekspedicijos dalyviai nusiteikę kuo puikiausiai.
( Juroje 3.jpg )
Po vandeniu fotografuoti labai sunku.
( Juroje 4.jpg )
Mūsų "lobis" jūros dugne prie Palangos tilto.
( Juroje 5.jpg )
