Remigijaus RAINIO ir Rimanto VENCLOVO fotoreportažas
Kažin ar atsirastų daug abejojančiųjų, kad patys protingiausi šalies šunys paruošiami Lietuvos policijos mokymo centro Kinologijos biure, žinoma, išskyrus jūsų Tuziką ar Mopsą, pačius gudriausius ir ištikimiausius be jokių specialių mokslų, nors ir neturi jokių kilmės dokumentų. Kad kilmės dokumentai - ne pati svarbiausia gerą šunį apibūdinanti detalė, patvirtino ir Kinologijos biuro viršininkas Aleksandras Aleksandravičius. Jis pasakė, kad tarp dvidešimties mokymo centro voljeruose gyvenančių "etatinių" ir dar apie 100 įvairiose šalies vietose dirbančių keturkojų anaiptol ne visi gali didžiuotis kilmingais tėvais. Pasak komisaro, šuns kilmės dokumentai tampa neatremiamu argumentu tik tais atvejais, kai užsirūstinusios kai kurių kinologų žmonos trenkia kumščiu į stalą ir reikalauja pasirinkti arba šunį, arba jas. Klasikine jau tapusi frazė, jog namuose liks tas, kurio kilmė geresnė, panašius konfliktus paprastai bemat nuslopina.
Vystomos dvi kryptys
Kinologijos biurą sudaro pu poskyriai - Kinologijos ir Kriminalistinės odorologijos. Kinologijos poskyrio pagrindinė veiklos kryptis - visų šalies kinologų mokymas, jų veiklos administravimas bei paieška ar patruliavimas įvairiose šalies vietose. Šio poskyrio specialistai su savo keturkojais pagalbininkais ieško paslėptų lavonų, sprogmenų, narkotinių medžiagų. Antrojo poskyrio specialistai imasi odorologinių tyrimų ir po su tarnybiniais šunimis atliekamų ekspertizių pateikia savo išvadas. Visi tarnybiniai šunys bendrų pagrindų apmokomi tik po kruopščios atrankos ir tik po to įgyja skirtingas specializacijas.
Pirmiausia atrenkami žmonės
Kad ir kaip atrodytų keista, tačiau biuro vadovai vienu iš svarbiausių savo uždavinių laiko žmonių atranką kinologo darbui. Kaip ne kiekvienas iš mūsų gali tapti profesoriumi, taip ne kiekvienas gali dirbti kinologu. Pirmiausia pareigūnas turi labai norėti ir sugebėti dirbti su gyvūnais. Taip pat kinologui privaloma turėti ne vienerių metų policininko darbo patirtį. Bandoma pasiekti, kad pareigūnui už šį specifinį darbą dar būtų mokama papildomai. Pavyzdžiui, patruliuodamas gatvėje su tarnybiniu šunimi policijos pareigūnas negali kaip jo kolegos užsukti papietauti į viešąją maitinimo įstaigą ar paprasčiausiai sušilti kokioje nors parduotuvėje. Beje, ir savo uniformą toks pareigūnas turi valyti gerokai dažniau, nes lietui lyjant šuneliai dažnai ją išpurvina ar aptaško, kone kasdien apvelia savo plaukais.
Dovanoto arklio dantys
Tačiau ne mažiau svarbu ir pačių šunų atranka. Pretendentai praeina gerokai įvairiapusiškesnį ir sudėtingesnį konkursą nei "Mis Pasaulis" rinkimai, nors dar ne taip seniai tekdavo vadovautis patarle, jog dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Dėl lėšų stokos buvo mokomi ir mieste patrulių surasti pasiklydę šunys ar šeimininkams atsibodę gyvūnai. Dabar visi kandidatai turi įveikti griežčiausią testavimą, kurio metu didžiausias dėmesys kreipiamas į šuns prigimtines savybes. Stengiamasi išsiaiškinti ne šuns tėvų kilmę, o jų darbines savybes. Tarnybai policijoje tinka tik jauni, dar dvejų metų amžiaus nesulaukę šunys. Kaip ir šaukiant į tarnybą kariuomenėje, kuo griežčiausiai patikrinama naujokų sveikata, todėl kiekvieno pretendento savininkas turi pristatyti veterinarinės tarnybos išduotą pažymėjimą, jog jo augintinis kliniškai sveikas. Ypatingas dėmesys kreipiamas į tai, kokiomis sąlygomis keturkojis buvo užaugintas: šuo turi nebijoti slidžių dangų, tamsių patalpų, stačių laiptų, vandens, šūvio. Jei šuo augintas namuose ir nuo mažens žaidė su vaikais bei lydėdavo šeimininkus į rūsį ar parduotuvę, jis gali tapti puikiu pėdsekiu, ką vargu ar pasieks prie grandinės pririštas ar voljere laikomas jo bendraamžis.
Skatinami tortu, o ne žmogiena
Šuo ir būsimasis kinologas sudaro porą, kuri toliau mokosi kartu. Pagrindinio rengimo programa trunka metus. Ją sudaro penki ciklai po dvi savaites ir baigiamieji egzaminai. Mokoma sekti pėdsakais, ieškoti gyvų žmonių, daiktų, turinčių žmogaus kvapą. Ugdomas šuns paklusnumas, jis mokomas apsaugoti savo šeimininką, sulaikyti įtariamą nusikaltėlį. Po metų kiekvienam keturkojui tenka "pasirinkti" specializaciją pagal išryškėjusius jo gabumus. Tarnybiniai šunys specialiai mokomi ieškoti arba narkotikų, arba sprogmenų, arba lavonų. Universalų, sugebančių ieškoti, tarkim, visų išvardintų dalykų vienu metu, nepasitaiko. Įgyta specializacija nepriklauso nei nuo šuns veislės, nei nuo jo lyties, todėl dėl priėmimo į tarnybą jokių priekaištų neturėtų net griežčiausia lygių galimybių kontrolierė. Tarnybiniai šunys ištarnauja po 8 ir daugiau metų, nors kartais dėl įvairių psichikos sutrikimų ar ligų "išbrokuojami" ir anksčiau. Skirtingai nei žmonėms, keturkojams sekliams negresia nei alkoholizmas, nei narkomanija. Nors apmokant suuosti narkotines medžiagas naudojami tikri narkotikai, o ne cheminiai jų kvapų pakaitalai, kaip kai kuriose užsienio valstybėse, dar nepastebėta, kad bent vienas šuo kentėtų nuo abstinencijos ar taip vadinamųjų "lomkių". Nepatikliesiems, klausinėjantiems, ar šunims, ugdomiems ieškoti narkotikų, neleidžiama narkotikų, kad jie prie jų įprastų, kinologai atsako klausimu į klausimą: o kaipgi tuomet mes keturkojus mokome ieškoti lavonų? Nei biuro patalpose, nei šunų voljeruose tikrai neteko pamatyti besivoliojančios nė vienos žmogaus kojos ar rankos. Mokymo procese naudojami tik lavonų fragmentai: kraujo šlakeliai, odos gabalėliai ar plaukai. Suuosti ieškomą daiktą ar kūną šunys mokomi trim etapais. Pradžioje jie turi surasti savo mėgstamą žaislą, pavyzdžiui, kamuoliuką. Vėliau drauge su kamuoliuku slepiama ir narkotinė ar sprogstamoji medžiaga ir šuo įpranta, kad jo žaislas privalo kvepėti kažkokiu nauju kvapu. Galiausiai kamuoliukas į slaptavietę net nebededamas, o šuo sėkmingai ieško paslėptos medžiagos. Už kiekvieną radinį tarnybinis šuo paskatinamas kokiu nors skanėstu: gabalėliu mėsos ar torto. Svarbu tik kad keturkojis nesuprastų, jog jį duoda šeimininkas. Jam turi atrodyti, jog skanėstas iškrito iš jo aptiktos vietos.
Universaliausiais tarnybiniais šunimis iki šiol laikomi vokiečių aviganiai, galintys įgyti bet kokią specializaciją. Biure "dirba" ir keletas spanielių, puikiai suuodžiančių narkotikus, bei rotveilerių, tačiau ateitis vis dėlto siejama su vokiečių aviganiais ir specialiai policijai išvesta nauja veisle - Malinua belgų aviganiais. Tiesa, su belgų aviganiais, į kurių prigimtines savybes žmonės kišosi tik minimaliai, gali dirbti ne kiekvienas pareigūnas: vokiečių aviganį kinologai sąlyginai lygina su populiariuoju automobiliu "Volksvagen", o štai belgiškasis jo giminaitis tokioje vertinimų skalėje atitinka prabangųjį "Porsche", kurį ne kiekvienas iš karto įvaldys. Tą savo kailiu patyrė ir pats Dresūros skyriaus viršininkas Artūras Zaleckas, kurio, atrodytų, beatodairiškai klausanti belgų aviganė Ūdra kartą lyg pirštinę nunėrė jam nuo plaštakos odą. O kai ši išdykusi kalaitė įsikabino ir į kelio jai užleisti nesuskubusio biuro veterinarijos gydytojo kelnes, kiti bendradarbiai stengiasi nuo jos laikytis pagarbiu atstumu. Kartais, vengdami tiesioginio kontakto su šia agresyvia išdykėle, biuro darbuotojai priversti kabarotis net ant automobilių variklių gaubtų.
Komisaro Rekso dar teks palaukti
Nors mūsiškiai tarnybiniai šunys daugelyje sričių niekuo nenusileidžia savo vakarietiškiems kolegoms, o rengiamose tarptautinėse tarnybinės parengties varžybose dažnai patenka į geriausiųjų penketukus, tarnybinių laipsnių kol kas neužsitarnauja, todėl biuro etatų sąrašuose veltui ieškotume komisaro Rekso. Tačiau jau šių metų pabaigoje planuojama mūsų keturkojams suteikti kategorijas, atitinkančias jų darbinio parengtumo laipsnį. Tačiau šis parengtumas labai priklauso ir nuo jo šeimininko pastangų. Pora turi būti ypatingai susiklausiusi, todėl visiems kinologams rekomenduojama savo augintinius laikyti namuose. Įrodyta, kad namuose laikomas šuo ilgainiui tikrai tarsi supanašėja su šeimininku ir "perima" jo įpročius ar net silpnybes. Todėl kinologai juokauja, kad geriausių rezultatų galima pasiekti tik tada, kai protingos asmenybės atsiduria abiejuose pavadėlio galuose. Deja, pas mus savo pagalbininkus laikyti namie gali anaiptol ne visi pareigūnai, nes kyla daug nuo jų nepriklausančių problemų. Ne visi pareigūnai turi nuosavą transportą, kuriuo galėtų šunį atsivežti į darbą, o tarnybiniai, šunims vežti pritaikyti automobiliai - dar per didelė prabanga. Pagaliau ne visi jauni kinologai turi nuosavus butus, o nuomojamo gyvenamojo ploto šeimininkai keturkojus į savo valdas įsileidžia labai nenoriai.
Panaudojimo galimybes riboja lėšos
Tarnybiniams šunims transportuoti skirto transporto stoka kol kas gerokai apriboja jų panaudojimo galimybes. Apmokytas šuo turėtų ne kažkur bazėje laukti iškvietimo, o drauge su kinologu visą darbo dieną būti maršrutuose ir patruliuoti užtikrinant viešąją tvarką miestų gatvėse. Šuo gali aktyviai dirbti 12 valandų, tačiau jis turėtų būti vežiojamas specialiu automobiliu su kondicionavimo sistemą turinčiu narvu ir nuo saulės užtemdytais langais. Šiuo metu tokių automobilių biure tik du, dar viena tokia mašina naudojasi Alytaus policijos komisariato kinologai. Ne ką mažiau trūksta ir itin kokybiškos įrangos, nes net paprasčiausi "firminiai", labai tvirti pavadėliai tarnybiniams šunims kainuoja brangiai. Kinologų poreikis šalyje didžiulis, tačiau realios galimybės kasmet leidžia jų paruošti tik po 20-25. Gerokai didesnis būrys kinologų kasmet kelia savo kvalifikaciją.
Odorologai - automobilių vagių siaubas
Vis labiau pasitikima Odorologijos laboratorijos tyrimais, kuriuose dalyvauja penki geriausią uoslę turintys šunys. Keturkojai neklysdami atpažįsta ieškomą kvapą tarp jiems pateiktų dešimties pavyzdžių, nors nuo jų paėmimo iš nusikaltimo vietos būna praėję ir penkeri metai. Bandymai įrodė, kad šuo neklysta dirbdamas ir su dešimties metų senumo pavyzdžiais, tačiau tokios apimties "kvapų bankui" biure paprasčiausiai trūksta vietos. Per metus atliekama maždaug 300 kvapų ekspertizių. Kas dieną vienas šuo gali dalyvauti tik viename tyrime, prieš tai įvykdęs kontrolinį testą. Ekspertizių tikslumas toks didelis, jog pastaruoju metu vagišiai, jei nepavyksta greitai gauti išpirkos už pavogtą mašiną, stengiasi sudeginti jei ne visą automobilį, tai bent jo sėdynes ir įvairias kvapus geriausiai išlaikančias plastmasines dalis ar net nuskandinti pavogtą transporto priemonę, kas rodo išaugusį keturkojų ekspertų autoritetą. Pasitaiko, jog nusikaltimo vietoje užkluptas automobilių vagis bando pabėgti nuplėšęs sėdynės apvalkalą, nesusivokęs, jog jo kvapo liko ir ant vairo apmušalo, ir ant pavarų perjungimo svirties bumbulo. Sėkmingas odorologijos specialistų darbas priklauso ne tik nuo šunų uoslės, bet ir nuo jų pačių patirties, nors kartais neapsieinama be kuriozų. Kartą teisme liudijančio odorologo teisėjas klausinėjo, kaip atliekami tokie tyrimai, ir pareigūnas tarp kitko paminėjo, jog automobilyje geriausiai žmogaus kvapas išsilaiko ant sėdynės. Kaip pavyzdį kinologas paminėjo aksominius sėdynių apmušalus. Netikėtai į šiuos žodžius audringai sureagavo iki tol savo kaltę kategoriškai neigęs teisiamasis, pradėjęs šaukti, kad to automobilio sėdynės buvo ne aksominės, o odinės. Nors advokatas savo ginamajam liepė užsičiaupti ir sėstis į vietą, tačiau prisipažinimas jau buvo "išskridęs" ir teisėjas daugiau klausimų nepateikė.
