Mudu įbridome į vandenį ir palaimingai įkvėpėme sūrstelėjusio oro. Tebūnie pašlovintos vienybės minutės! Į mano kasdienybės prisisunkusį organizmą iš Viduržemio jūros gelmių plūstelėjo romantika.
- Mylimasis! Pažaisk su manimi, tarsi aš - banga, o tu - delfinas. Nerk į mane ir tegu purslų vaivorykštė...
- Kažkaip tave prie banalumų patraukė... - tarstelėjo jis.
Oi, kokie mes tikri vyrai! Griežti ir ciniški. Žaidžiame tik ledo ritulį. O kas su manimi andai šniokštavo ir šaukšteliu ledais valgydino, tikėdamasis daug žadančio švelnumo? Štai tau!
- Nagi, gana taškytis! Ir nesignaibyk! Kas per vaikiškumas?
Tai ne vaikiškumas, brangusis. Aš tiesiog žaidžiu. Tu juk sakei, kad aš tavo mažytė. Tai štai aš ir šokinėju, ir taškausi, ir išdaigauju. Noriu kaip vaikas pasimėgauti veiksmu, kol tu kaifuoji nuo rezultato.
Tik gaila, kad žaidimuose, jei tai ne žaidimai su kamuoliu arba iš pinigų, vyrai paprastai nieko nenusimano. Net tuos "preliudus" jie dažniausiai laiko nuobodžiu darbavimusi savojo orgazmo vardan. O štai mes, moterys, netgi labai mėgstame pažaisti. Pavyzdžiui, keturių porų pėdkelnių visiškai pakanka, kad po sočios vakarienės snaudžiantį mylimąjį visiškai prikaustytum prie lovos. Į bučinius atsiliepdamas saldžiu knarktelėjimu jis tikriausiai sapne išvys Kim Besindžer šalia savęs ar Šeron Stoun su ledo skaldymo peiliu rankoje. Bet vos tik Morfėjas kiek atleis savo gniaužtus, sapnai išsisklaidys: "Kas man? Aš negaliu pajudėti! Ar mane suparalyžiavo?!"
Na ne, kažkas galvai. Tapęs bejėgiu vyras ima bijoti, jog juo kažkas naudojasi. Aišku, tokios mintys būtų pateisinamos mūšio lauke ar vyrų tualete kur nors žėrinčiame San Franciske. Tačiau kokios niekšybės galima laukti namuose iš savo draugės? Na, nebent epiliatoriumi antakius nuskustų (o nereikėjo pamiršti jos gimtadienio!).
- Idiotė! - šaukia mylimasis. - Man įgriso tavo kvaili pokštai!
Nesinorėtų apkalbinėti vyrų seksualumą - jis iš tikrųjų galingas ir nesuvokiamas, tiesa, priklauso nuo gana keistų aplinkybių (gerovė, padėtis visuomenėje, sotumas ir pasitenkinimas savimi). Ku-kū, vaikinai, o kur dingo metafiziniai aspektai: švelnumas, intriga, jautrumas?
Jei moteris apsirengusi persišviečiančia glaustinuke ir vos strypčioja nerealiais aukštakulniais, greičiausiai ji yra vieniša. Tai damai, kuri sumanys suvaidinti seksualią gražuolę kavalieriaus draugijoje, teks išklausyti: "Sušalsi, apsigobk mano švarku ir atsisėsk, jei sunku stovėti apsiavus tokius batelius. Ir prisidenk kelius - į tave visi vyrai spokso. Nustok taip iššaukimai šypsotis, galų gale tu juk su manimi eini. Ką?! Tu be kelnaičių? Išprotėjai?!"
Ar galima priversti vyrą dalyvauti moteriškuose žaidimuose, tikriausiai niekas nežino. Jis neapdairiai pasiduoda žudančiam žvilgsniui ir lekia kaip išprotėjusi saiga tiesiog ant rifų, tuo pat metu nesuprasdamas, kad šalia stovinti kumelaitė trypia kanopomis iš nuobodulio ir laukia visai nedaug - rodeo.
Atsibodo auginti banalius daržus ant sustingusios jausmų vulkano lavos - geriau ten įrengti žaidimų aikštelę. O kad nuvargsi dirbdamas - niekis. Ilsėkis žaidimų metu, pamiršdama gėdą ir kompleksus, prasiblaškyk nuo gyvenimo sunkumų ir jie taps pergale. Velniop vyriškąjį šovinizmą ir kartu su juo - totalinę feminizaciją. Berniukai laksto ir pešasi, o mergaitės siuvinėja kryželiu. Ir kokia banalia blondine ji bebūtų, kokių žaidimų nesugalvotų, moteris nori žaisti vienoje pusėje su vyru ir kartu. O jei nenori delfinai, žaiskime ligoninę - aš turiu baltą chalatėlį ir nėriniuotas kojines - kuo gi ne nuodėmės verta medicinos seselė? Tuk-tuk, kas čia ligonis?
- Paklausyk, aš čia įsipjoviau, - jis rodo dviejų savaičių senumo įbrėžimą, - ir atrodo, pasitempiau koją, kai su tavimi tampiausi...
Et, ir tai jis pažadėjo numirti nuo orgazmo!
