Skelbiame rašytojo Kazio Almeno kelionės į Vorkutą įspūdžius.
Gamta
Kalinių atsiminimai apie Vorkutą, net ir tie, kurie užpildo visą knygą, mažai rašo apie jos gamtą. Ne todėl, kad rašantiesiems trūktų pastabumo. Lagerių barakų aplinka, darbo sąlygos, žmonės, su kuriais bendraujama, aprašomi vaizdžiai ir detaliai, tačiau apie gamtą dažniausiai tepasakoma, kad ten “tundra”. Svetima ta tundra, monotoniška, didžiumą laiko sustingusi, padengta sniegų vėpūtėmis, vasarą ji virsta amžino įšalo sluoksnį siekiančia tyre, joje debesimis dūzgia “maškara”. Tai “baisiausias tundros žvėris” - smulkios visur lendančios geliančios muselės, kurios neapsaugotą kūną gali sugelti mirtinai. Lagerinėse knygose daugiau aprašoma nostalgiją kelianti Lietuvos gamta. Tundra - tai atšiauri, pro spygliuotos vielos tvorą regima aplinka, kuri pabėgimo viltis slopina daugiau negu kulkosvaidžiai sargybos bokštuose.
Man tundra - ne priešas, kuris įkalina ir grasina sunaikinti, ir nors matau ją nelabai palankiu laiku, mano akiai atrodo kitaip. Tai žmogaus nedaug tepaliesta pirmapradė gamta. Tirpsta sniegas, tad nužengti į ją nuo kelio, jungiančio buvusio vorkutlagerio salyno šachtas, nelengva. Vis tiek pabandau. Toliau nuo miesto sniegas švaresnis, bet ir čia jis papilkėjęs nuo vėjo nešamų dulkių. Negaliu nueiti tiek toli, kad akies neerzintų žmonių paliktos šiukšlės, tad prisieina žvelgti į tolį. Jei diena skaidri, o tokia man pasitaikė, žvelgi čia beveik iki begalybės. Rytuose, už kokių 50 kilometrų, stūkso Uralo prieškalniai, tirpstantis sniegas vietomis jau atidengia žemą tundros augmeniją. Gal nereikia stebėtis, kad ji tanki. Vandens tikrai netrūksta, o tris mėnesius per metus saulė beveik nenusileidžia. Medžių nėra, nes jie negali įleisti šaknų į amžiną įšalą. Krūmai, samanos, įvairios žolės auga vešliai. Gyvenimo ciklas sukoncentruotas į tuos du tris nenusileidžiančios saulės mėnesius. Visais metų laikais čia tesugeba išgyventi tik nedideli gauruoti šiaurės elniai ir poliarinės kurapkos. Vasarą gyvūnų būna daugiau, ypač daug iš pietų atskrendančių įvairių paukščių. Tundros tylumoje iš visų pusių atsklinda jų balsai. Ne visus juos įžvelgiau, bet galėjau atskirti bent penkių skirtingų paukščių čirenimą.
Apžvelgi tą bekraštę, šiuo metų laiku paukščių čiurenimu pripildytą erdvę ir atsisukęs į Vorkutos pusę aiškiai pamatai, kad jos yrantys blokiniai namai, pilki šachtų bokštai, tirpstančio sniego atidengiami šiukšlių sąvartynai - visa tai tik šašas tundros begalybėje. Ilgainiui jis užgis. Iš tiesų ir dabar, žvelgiant iš paukščio skrydžio ar iš prakeliaujančio šiaurės elnių tempiamų nenco rogių, Vorkuta atrodo kaip nesusipratimas. Savotiškas sovietinis Grūto parkas Užpoliarės tuštumoje. Skirtumas tas, jog atrodo, kad šiuo metu aš vienintelis lankytojas. Kiti - statistai.
Vietiniai
Pasirodo, kad vis dėlto ne visi statistai. Sutinku (tarpininkaujamas “Memorialo” draugijos nariui) nencų šeimą. Kadangi sniegas aplink Vorkutą tirpsta, nencai su savo elnių kaimenėmis pasitraukę toliau į šiaurę. Šie atvyko, nes nori užregistruoti savo naujagimį. Vyras su žmona, devynmetė mergaitė ir languota paklode visiškai uždengtas naujagimis.
Nuostabu, kad šioje planetoje tokių žmonių dar likę. Žmonių, kurie sugeba išgyventi ten, kur, atrodo, išgyvenimui jokių sąlygų nėra. Mes juos retkarčiais pamatome per “Discovery” kanalo programas arba apie juos paskaitome “National Geograhphic” žurnale. Žurnaluose pateikiamos fotografijos taip raiškiai spalvotos, jog kyla įtarimas, kad jos surežisuotos. Tačiau štai jie stovi prieš mane ir spalvos visai ne tokios ryškios. Neaukšti, man vos petį siekiantys, pabrėžtai mongoliškų bruožų. Moteris dar mažesnė, ji vienintelė, kuri vilki tai, ką vadintume “tautine” apranga. Jos ilgas elnio kailio apsiaustas įmantriai išsiuvinėtas, vyro ir dukros apranga gal įsigyta Vorkutos sendaikčių turguje, bet pritaikyta tundrai. Kai paklausiu, ar galima juos fotografuoti, sutinka; nelabai noriai, bet sutinka.
Jaučiuosi savotiškai kaltas. Jie gi joks eksponatas, ne “egzotika”. Jie savo vietoje; tai aš su visais kitais esame įsibrovėliai. Mane čia atvežė ir išlaiko kalinių darbu į tundrą įbrauti geležinkelio bėgiai. Nencai čia per tūkstantmečius buvo, o jei geležinkelio bėgiais judėjimas sutriktų, jie vieninteliai, kurie sugebėtų išlikti.
Šiame taške galima lengvai pasiduoti šiuo metu itin madingiems apraudojimams, kaip civilizacija naikina su gamta “taikoje” gyvenančių pirmapradžių visuomenių kultūrą. Rašyti tuo lengviau, nes blogiukai šiuo atveju - rusai, o ypač sovietinė sistema. Tai jie “naikino šiaurės tautų kultūras”, “skandino vietinius gyventojus alkoholizmo liūne”, “vykdė tautų genocidą”.
Visa tai teisybė. Tačiau būkime realistai, ne visa teisybė. Pavyzdžiui, alkoholizmas gniuždo toli gražu ne tik Rusijos šiaurėje gyvenančias tautas. Deja, tai yra genetinis komponentas, kurio neišvengiame ir mes. Gyvenimas “taikoje” su gamta - taip pat tik madinga romantinė iliuzija. Visos visuomenės gamtą išnaudojo savo tikslams tiek, kiek pajėgė. Pasirodo, kad ta tuščioji tundra, kuri tęsiasi kiek tik akis užmato, visai ne tuščia. Tai per tūkstančius metų naudotos ir dabar naudojamos naminių gyvulių ganyklos. Stulbinamai plačios, nes šiaurės sąlygomis vieno elnio ganiavai reikia labai didelio ploto, o išmaitinti vienam žmogui reikia apie 40 elnių. Pasirodo, panašiai kaip ir Lietuvoje, taip ir Komijos Respublikoje vyksta trintis dėl žemių ir dėl tos pačios priežasties. Sovietinė sistema sujaukė tradicinį ganiavos plotų padalijimą. Beje, žemės nuosavybės, kaip mes ją suprantame, nencai, kaip ir kitos klajoklių tautos, nepripažino, bet tai nereiškė, kad galėjai savo elnius ganyti, kur panorėjai. Priklausomai nuo metų laiko, tradicijos nustatytais ganiavos plotais galėjo naudotis ta ar kita genties grupė, ta ar kita šeima. Visą tai sujaukė sovietinė sistema, kuri (sunku ir įsivaizduoti tokį absurdą!) steigė kolūkius net šiaurėje. Šiuo metu to padariniai išliko; išliko net ir dalis kolūkių, tik jie pervadinti kooperatyvais. Dalis nencų iš jų išstojo ir savo elnius gano šeimomis. Nestebėtina tad, kad tarp vienų ir kitų atsiranda trintis. Taigi tundra ne tik ne tuščia, dėl jos plotų vaidijamasi. Panašiai kaip dėl sklypų Lietuvos pajūryje.
Galop vertėtų realiai pažvelgti į pačią pagrindinę priežastį, kuri naikina dar užsilikusių tradicinių kultūrų liekanas. Tai žmogaus noras gyventi “geriau”. Imu tai į kabutes, nes kartais tikrai neaišku, ką tai reiškia. Kol tai reiškia, kad nori gyventi sočiau, saugiau, sveikiau, šilčiau, manau, sutariame visi. Tačiau šiuo metu tai reiškia, kad norime daug daugiau. Norime ir fotografuojančio “mobiliako”, ir televizoriaus su DVD, ir SUV automobilio, ir taip toliau, beveik be galo. Važiuojant į Vorkutą mano kupė bendrakeleiviai piktinosi pro langą matomais nykstančiais arba jau visai sunykusiais Rusijos kaimais.Vaizdas išties liūdnas. Jiems nekilo klausimas, kas kaltas - kalta valdžia. Neprieštaravau, ypač jei išplečiame kaltinimus iki sovietinių arba carinių laikų, tai valdžių kaltės su kaupu. Jei tos santvarkos būtų buvusios racionalesnės, šie kaimai atrodytų nepalyginamai geriau. Tačiau ar tai juos apsaugotų nuo nykimo? Manau, kad ne. Kaimai nyksta ir daug turtingesniuose kraštuose. Nyksta todėl, kad žmonės nori vis daugiau, o kaimo ekonomika to “daugiau” nepajėgia suteikti. Jaunesnieji išvažiuoja, senesnieji išmiršta. Jei šie kaimai būtų gražesni, tvirčiau pastatyti, tai jie ir nyktų gražiau, bet vis tiek nyktų. Mat norime vis daugiau. Nuo šių pageidavimų neapsaugoti nei rusai, nei tuo labiau lietuviai. Daugiau nori ir tie Vorkutos mieste alaus butelius besinešiojantys jaunuoliai bei ant aukštų kulniukų po tirpstančio sniego balas stypčiojančios paauglės. Tie iš jų, kurie sugebės išvykti, išvyks. Vorkutoje gyventojų mažės ir jie senės.
Grįžkime trumpam prie mano sutiktų nencų. Kūdikis, kurį jie atvežė registruoti, gimė vadinamoje “čiumoje”. Tai tradicinė palapinė, kadaise gaminta iš elnių odų, dabar daugiausia iš kitų medžiagų, nes jos lengvesnės, o elnio odas galima parduoti. Bet tai vis dėlto palapinė. Kitaip neišeina, nes šie nencai, nors naudojasi kai kuriais civilizacijos teikiamais įrankiais, gyvena tradiciškai. Jie seka paskui savo elnių kaimenę, todėl turto negali turėti daugiau, negu telpa į kelias tų pačių elnių traukiamas roges. Negi reikia minėti, kad šitaip nesiveši nei televizoriaus, nei skalbimo mašinos. Savo kūdikiui ne tik sauskelnių, bet ir vystyklų nencė naudoti negalės. Kaip juos žiemą skalbsi? Kaip ir jos gentainiai prieš tūkstančius metų, ji naudos džiovintas samanas. Sunkus gyvenimas. Kūdikių mirtingumas didelis ir gyvenimo trukmė palyginti trumpa. Šie suaugusieji, ko gero, savo gyvenimą taip ir nugyvens. Tačiau jų devynmetė mergaitė, kuri smalsiai žvelgė į mane tamsiomis kiek įkypomis akutėmis, tas uždengtas kūdikis, kurio taip ir nemačiau, - abejoju, ar jie sutiks taip gyventi.
Karveliai
Nedaug kuo nustebino mane Vorkuta, todėl verta paminėti tai, ko nesitikėjau. Būtent, karvelių. Pasirodo, kad jų čia ne mažiau negu Vilniuje ir jie tiek pat įsitikinę, kad juos privalai lesinti.
“Abejoju, kad čia būna iki 50 laipsnių šalčio”, - prasitariau, kai jų visą pulką lesinom kartu su mane po Vorkutą vedžiojusiu “Memorialo” draugijos nariu. Jis pasijautė beveik įžeistas.
“Kaip galite tuo abejoti?!” Kaip ir visi šiauriečiai, jis šalčiais didžiuojasi: “Šią žiemą visą savaitę taip buvo. O minus keturiasdešimt tai gal mėnesį.”
“Nejaugi? Bet štai - karveliai. Basi, o kojų nenušalo.”
Išties taip. Karveliai skubriai lesinėjo ant šlapio cemento barstomus trupinius. Bėginėjo rausvomis ir, kiek sugebėjau įžvelgti, visiškai sveikomis kojytėmis. Visi basut basutėliai.
“Tai Sovietų Sąjungos dėka, - nedaug dvejodamas paaiškino mano vadovas. - Mat namai statyti su skylėtomis palėpėmis, o šildymo vamzdžiai prastai izoliuoti. Tai juos ir gelbsti per žiemą. Turi kur slėptis.”
Štai kaip. Vieninteliai paukščiai, kurie sugeba išgyventi tundroje per žiemą, tai snieginės kurapkos. Jos žiemą baltos, jų kojos tankiai plunksnuotos, per šalčius jos įsirausia giliai į sniegą. O štai karveliai tupi sau per ilgą arktinę žiemą ant prastai izoliuotų šildymo vamzdžių, net neįtardami, kad už tai privalėtų būti dėkingi kompartijai ir Gosplanui.
(Bus daugiau)
Kazys Almenas: Kapai ir anglys už poliarinio rato. Kelionė į Vorkutą (1) (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_191776)
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
