Giedrė POTELIŪNAITĖ
Po to, kai vilnietei trečiokei Giedrutei per ekskursiją į 1-ąjį Kauno fortą buvo nutraukta pėda, sukruto visa visuomenė - ar saugu rengti ekskursijas į Kauno tvirtovę, ką reikią daryti, kaip sutvarkyti ją ir pritaikyti visuomenės poreikiams?
Tuo tarpu teisėtvarkos pareigūnai ir toliau aiškinasi, kas ta neaiški medžiaga, kurią pajudinus Giedrutė neteko kojos. "Net jeigu ir išsiaiškins, nebūtinai apie tai paskelbs", - sako Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas ir Karybos istorijos skyriaus vedėjas Arvydas Pociūnas.
Fortas - netinkama vieta vaikams
Kaune išlikę įtvirtinimai pradėti statyti antroje XIX amžiaus pusėje, kai caro Aleksandro II sprendimu buvo nutarta stiprinti vakarinę Rusijos imperijos sieną, o Kauną paversti strateginės reikšmės pirmos klasės tvirtove. Tada pastatyti 9 fortai, 10 baterijų, daug kareivinių kompleksų, ginklų sandėlių, Kauno įgulos soboras.
Tyrinėti fortus yra bandę ne tik nuotykių ieškotojai. Prieš kelis dešimtmečius jų šuliniuose žuvo keli speleologai. Prieš 50 metų sovietų kariškiai irgi atsisakė planų tyrinėti fortus, kai šachtose mirė du jų kariai.
A. Pociūnas nelaiko savęs Kauno tvirtovės specialistu, tačiau faktai kalba patys už save - visus fortus jis išvaikščiojo skersai ir išilgai, vedė ekskursijas kai kuriuos- pats atrado, rinko duomenis apie tvirtovę iš archyvų, kurių niekas iki tol nebuvo regėjęs. "Kai išgirstu, kaip vedamos ekskursijos po Kauno tvirtovę ir ką šneka gidai - pašiurpstu. Kaip galima kalbėti tokius paistalus, kad buvome paimti be pasipriešinimo? Taip gali sakyti tik jokio nusimanymo apie istoriją neturintis žmogus. Nedaug nusimanymo turi ir žmonės, kurie sugalvoja vaikus vežti į tokias ekskursijas", - sakė A. Pociūnas.
Anot muziejaus specialisto, šiandien fortai yra visiškai nepritaikyti visuomenės lankymui. Tie, kurie drąsiai vaikšto po fortų teritoriją ir kažin ko ieško, turėtų žinoti, kad labai rizikuoja. A. Pociūnas sako, kad fortai yra pavojinga vieta, o tos vietos nepažįstant, galima smarkiai nukentėti. "Per ekskursijas turistai turėtų būti vedami tik pramintais takais. O vaikus net klasėje sunku suvaldyti, tai kaip juos sužiūrėsi, kai aplink tiek vietos išsidūkimui ir išsilakstymui? Jie juk smalsūs, jiems viskas įdomu, sunku nustygti vietoje, todėl fortas - ne pati tinkamiausia vieta vaikams. Žinoma, viskas labai priklauso ir nuo ekskursijų vadovo - ar jis tiesiog rodo aptrupėjusias sienas, ar sugeba sudominti vaikus, pateikdamas istoriją, neatsietą jos nuo žmogaus. Istoriją kuria žmonės, o plikos sienos vargu ar gali daug "papasakoti" ir sudominti mažuosius. Daugelį dabartinių gidų, kurie dirba ne iš aistros darbui, o komerciniais sumetimais, vadinu "šalta balta". Ne tokiems vaikus po fortus vedžioti. Aš pats iki 1995 metų vedžiau ekskursijas. Žinau, kas įdomu ir ką reikia pasakoti. Atradau visus fortus. 10-ąjį fortą pavyko rasti tik iš trečio karto, tačiau dabar galiu teigti, kad mažai kas yra mane pralenkęs žiniomis apie Kauno tvirtovę", - sako A. Pociūnas.
Patogu sadistams
"Sunkus darbas yra nustatyti, kas ir kodėl padėjo ten tuos buteliukus su chemine sprogstama medžiaga, kuri sužalojo mergaitę. Po fortus landžioja visokie žmonės - ir benamiai, ir smalsuoliai, ir vedami ne pačių geriausių tikslų. Gal kas nors pasidėjo ten tuos buteliukus, o vėliau ketino kažkokiam tikslui panaudoti? Vargu ar jie ten pakliuvo atsitiktinai su smėliu", - svarstė A. Pociūnas.
Fortai yra gana nuošalūs, ten mėgsta rinktis ne pačios geriausios reputacijos asmenys, tai liudija ir A. Pociūno radiniai. "Vaikščiodamas po fortus ne kartą mačiau nukankintų gyvūnų - sudegintų kačių, pakartų šunų. Aplink fortus seniai gyvenantys žmonės pasakojo ne vieną istoriją, kai Kauno tvirtovės vienoje ar kitoje vietoje žmonės per neatsargumą žuvo, susiluošino įkritę į šulinius ir liko invalidai sulaužytais stuburais. Vieninteliame tokiame pasaulyje požeminiame 8-ajame forte prieš keletą metų buvo įvykdyta žmogžudystė", - prisiminė A. Pociūnas.
2004 metų vasario 23 dieną apleistame 8-ajame forte tada 5 kartus teistas 19 metų Vytautas Apolianskas su sėbrais žiauriai nužudė Andrių R. (tada 15 m.). Jaunas vaikinas buvo maždaug valandą kankinamas, spardomas, daužomas šiferio gabalu bei buteliu, smaugiamas virve, o vėliau aplietas benzinu ir padegtas. V. Apolianskas buvo subūręs nusikaltėlių gaują, kuri nužudė ne tik Andrių R., bet ir metais jaunesnį Edgarą G. bei Ireną M. (70 m.). Dabar jis įkalintas iki gyvos galvos.
Klodai karo ginklų
"Žiniasklaidos kalbėjimas apie fortus, perspėjimas apie ten tykančias grėsmes tik dar labiau masina smalsuolius ten apsilankyti. O kur dar istorijos apie vaiduoklius, apie slaptus tunelius, kuriais sujungti visi Kauno tvirtovės fortai, o dar paslaptinga šiurpoka apleistų statinių aura... - sakė A. Pociūnas. - Didžiausią nerimą man kelia 6-asis fortas. Manau, kad šiandien jis yra pavojingiausias. Ten gali būti likę nesprogusių rusų artilerinių sviedinių, kurie šiaip jau sprogsta savaime. Dabar bent menkiausias jų sujudinimas gali atnešti didelę nelaimę. Fortuose gausu artezinių, drenažinių šulinių, kurių gylis gali siekti iki 27 metrų gylio. Kaip tik 6-ajame forte iš vieno tokio šulinio ištraukėme dėžę, kurioje buvo dvi mažesnės dėžutės. O tose dėžutėse, susukti į popierių, gražiai sudėti, gulėjo koks tūkstantis šovinių. Kadangi jie buvo nesprogstantys, tai sėdėjome keletą valandų su kolegomis ir laužėme juos".
A. Pociūnas puikiai prisimena, kaip tyrinėjant tą patį 6-ąjį fortą dar 1986 metais nualpo du jam talkinę vaikinai. "Tą kartą valėme vieną iš to forto šulinių. Tai baisiai sunkus darbas, nes šuliniai pilni vandens, nieko nematai - apgraibomis trauki iš jų ką apčiuopi. Nusprendėme valandėlę atsipūsti ir staiga du mano pagalbininkai, jauni vaikinai, prarado sąmonę. Juos greitai pristatėme medikams. Pastarieji nesugebėjo nustatyti, kuo apsinuodijo jaunuoliai. O gal nustatė, bet nenorėjo pasakyti? Vaikinai atsigavo. Aišku tik tiek, kad dirbdami užkliudėme kažkokią kenksmingą cheminę medžiagą. O kokia tai buvo medžiaga, mums paslaptis iki šiol. Tokių gyvybei cheminių medžiagų fortuose gali būti likę iki šiol", - įspėja A. Pociūnas.
Muziejaus specialistas pats ne kartą bandė bent kiek aptvarkyti fortus ir panaikinti grėsmę ten besisukiojantiems smalsuoliams. "3-iajame forte sprogdinome pastato dalį, kuri buvo pavojinga ir bet kas ant jos atsistojęs galėjo nugarmėti žemyn. Pats valiau daugelį forto šulinių, tačiau ištrauktus radinius sudėdavau šalia šulinio, o kažkas juos sumesdavo atgal. Ko tik neteko atrasti! 4-ajame forte radome daugiau kaip 200 minosvaidžio minų, apie 50 kilogramų bombą, beveik visuose fortuose radome rusiškų, vokiškų sviedinių, kulkų ir kitokios artilerijos. Fortuose, kaip sakau, galima rasti visą karinės kultūros istorijos sluoksnį - pradedant dar carine Rusija ir baigiant šiais laikais. Daugiausia liko nuo Pirmojo pasaulinio karo, nemažai prisidėjo ir sovietiniai laikai".
Jau seniai fortus tyrinėjantis A. Pociūnas pasakojo, kad vokiečiams užėmus 1-ąjį, 2-ąjį ir 3-ąjį fortus, šie buvo smarkiai apšaudyti, ten krito begalės sviedinių, todėl visiškai tikėtina, kad dalis jų yra nesprogę iki šių dienų. 1942 metais vokiečių užimtame 5-ajame forte įvyko didelis sprogimas. Vieni kėlė versijas, jog tai diversija, kiti sakė, jog nelaimingas atsitikimas, tačiau dalis forto yra sugriauta, o vaikščioti ten yra pavojinga, nes gali įgriūti ir likusios forto pastatų dalys.
"3-iajame forte išvis reikia žinoti, kur koją statai, nes viskas ten apžėlę, apaugę krūmais, žolėmis. Pridygę sibirinių barščių, prie kurių prisilietęs gali smarkiai apsideginti. Belieka šliaužti, nes vargu ar įmanoma praeiti. Tai kaip gali šitaip apleistos vietos būti lankytinos?" - retoriškai svarstė istorikas.
Nemažą grėsmę fortuose kelia ir ventiliacijos angos, kurios vilioja nepatirtų įspūdžių ištroškusius smalsuolius. "Dar ne taip seniai visi fortai turėjo ventiliacijos kaminėlius, tokius "grybukus", tačiau jie buvo nurinkti, nes buvo metaliniai. Išrankiotos ir kitos metalinės fortų detalės. Kai kurių fortų net vartai išlupti. Dar sovietiniais laikais vien iš fortų metalinių detalių lietuviai pagamino net tris traukinius. Dabar jau nelabai liko ką rankioti, bet vis atsiranda tokių, kurie "patikrina".
Fortai - retų šikšnosparinių namai
Išminuotojai (jie buvo jėgerių bataliono) fortuose dirbo tik 1995-1996 metais. Tada buvo išminuojami 4-asis ir 8-asis fortas. Iš esmės buvo išminuotas tik 4-asis fortas, o 8-asis - tik išžvalgytas. Darbai nutrūko, kai įsikišo fortuose gyvenančių šikšnosparnių saugotojai, buvo sukurta visuomeninė organizacija šių gyvūnų apsaugai.
Teriologiniu (žinduolių apsaugos) draustiniu yra paskelbtas 4-asis fortas. Šikšnosparniai gyvena ir kituose fortuose. Kai kuriuose aptikti į Europai svarbių gyvūnų rūšių sąrašą įtraukti šikšnosparniai - europiniai plačiaausiai. Tyrinėti šikšnosparių į fortus rengiamos ekskursijos, moksleivių, studentų išvykos.
A. Pociūnas džiaugiasi, kad nors vienas fortas yra visiškai sutvarkytas ir nedaro gėdos nei miestui, nei valstybei. "9-asis fortas iš tiesų yra mūsų visų pasididžiavimas. Toks muziejus yra įdomus ir tinkamas ne tik mūsų šalies vaikams bei suaugusiems, bet ir užsienio turistams. Tuo tarpu kiti fortai yra miesto "spąstai". Bijau net spėti, kiek reiktų pinigų jų pritaikymui visuomenės interesams ir pavertimui lankytinais objektais, tačiau vieno iš jų sutvarkymas kainuotų ne vieną šimtą tūkstančių litų", - sako A. Pociūnas, pats ne vieną dieną praleidęs tvarkydamas apleistus fortus.
Istorikas apgailestauja, kad ir šiomis dienomis fortai toliau niokojami - sienos apipaišomos įvairiausiais užrašais, dažasvydininkai sienas apšaudo ir išteplioja įvairiaspalviais dažais, benamių sukurti laužai pastatų liekanas aprūko juodais dūmais, vaikai primėto į šulinius šiukšlių.
"Ateityje dar tikrai pasikartos tokių skaudžių nelaimių, kokia atsitiko dabar. O gal ir dar skaudesnių. Viskas gana paprasta - kaip mes rūpinamės fortu, taip jis mums atsilygina".
