Praeitą savaitę Seimas po beveik dviejų valandų kaltinimo, teisinimosi ir debatų atidėjo balsavimą dėl nepasitikėjimo Rolandu Pavilioniu. Diskusija apie tai - tinkamas ar netinkamas šis parlamentaras užimti Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko vietą, virto dar vienu opozicijos ir Seimo daugumos politiniu susidūrimu.
Konservatoriai bei Jungtinė ir Liberalų frakcija nepasitikėjimo R. Pavilioniu akciją pradėjo labai netinkamu besiginančiam momentu. Parlamentaras žiniasklaidos buvo “vanojamas” už Valentino Milaknio atsistatydinimą, nesutarimus dėl Švietimo įstatymo ir vis netylančią antiamerikietišką retoriką. Pavilionis jautė, kad ir koalicijoje neturi aiškaus rėmėjo būrio, tad buvo galima tikėtis, kad ir nepasitikėjimo akcija bus sėkminga.
Kaltintojai į Pavilionio nuodėmių sąrašą įtraukė viską, kas įmanoma, - nuo tarptautinės politikos nesupratimo, nemeilės George’ui W. Bushui iki paranojiško važinėjimo policininkų kojomis. Kaltinimai, skaitomi iš tribūnos, daugiau kėlė pašaipą, nei buvo rimtai priimami.
Kaltintojai, sykį pradėję, privalėjo žaisti iki galo. Rolandas Pavilionis gynėsi užgauliomis replikomis. Socialdemokratai apdairiai susilaikė ir nuo Pavilionio kritikos, ir nuo pagyrų, tiesiog nesitepdami rankų ir palikdami tokia “galimybę” opozicinėms frakcijoms. Taip Seimo opozicija turėjo suvokti, kad socialdemokratai tikriausiai nepasitikėjimo neparems neidami balsuoti, o socialliberalai “savąjį”, nors ir nemylimą, iš principo gins. Tad ir reikiamo 71 balso Pavilionio “vertėjai” nesurinks.
Švietimo mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas, galima sakyti, atsilaikė, laimėjo lokalią pergalę, tačiau jo naujausiųjų sąjungininkų gretos nedaro garbės ilgamečiam universiteto rektoriui, intelektualui ir humanistui, nepamirštančiam apie savo protą ir loginį mąstymą. Vadinęs Seimą itin negerais žodžiais Pavilionis liko bendraminčiu J. Veselkai, V. Šustauskui, K. Bobeliui ir dar keliems, laikomiems kažkuo panašiu į Seimo atskalūnus, kurie toli gražu nesiasocijuoja su humanizmu ar aukštu intelektu. Nesvarbu, kad Pavilionis deklaruoja norą stoti į Europos Sąjungą, to visiškai nenori Veselka, Šustauskas ar E. Klumbys.
Kas gi toliau?
Istorija, kaip sako ne vienas, kartojasi. Panašu, kad mūšis dėl Pavilionio baigsis taip, kaip pasibaigė Konstantino Romualdo Dobrovolskio ministro karjera. Jį pribaigs koalicijos partneriai, pasiūlydami į Pavilionio vietą savą socialdemokratą ir dar kartą pastatydami Artūrą Paulauską prieš įvykusį faktą bei dar pamalonindami opoziciją.
Socialliberalai vėl pateko į kilpą. Normaliau būtų Pavilionį atstatydinti patiems, t.y. priversti laikytis partinės politinės drausmės. Bet tą reikėjo padaryti daug anksčiau, dabar tai tik bailumo ženklas. O be to, geriau, kai atstatydina svetimi. Iškyla dar vienas klausimas. O kas gi vietoj atstatydinto - ar socialliberalai turi kitą kandidatūrą, ar ją teiks, nenorėdami palikti vietos socialdemokratams, su piktdžiugišku kikenimu stebintiems Pavilionio “kankinystę”? Socialdemokratų naudojama “dešros” taktika pasiteisina: nei Dobrovolskis, nei Pavilionis, atskirai paimti, nėra verti koalicijos nutraukimo - taip, žingsnis po žingsnio socdemai perima politinę teritoriją iš savo partnerių. Anoje kadencijoje konservatoriai panašiai elgėsi su krikdemais ir… kūrybingai prisidėjo prie kažkada galingos krikdemų partijos sunaikinimo. Istorija kartojasi. Eurošalininkas Algirdas Saudargas šiandien elgetauja pas euroskeptiką Kazį Bobelį, tad ar istorijos ratas nepastatys į panašią padėtį ir dabartinio Seimo pirmininko.
Socialliberalai nėra tokie naivūs, kad nesuvoktų padėties rimtumo. Kad ir ką kalbėtų žiniasklaida, geriau likti sava partija nei kitos priedėliu. Šiandien jie karštligiškai ieško savo politinio išlikimo ir… substituto buvusiam rektoriui, neabejodami, kad Pavilionis neišsilaikys ilgai. Savoje frakcijoje žymių mokslo ir kultūros veikėjų nėra, na, nebent mokyklos direktorius Valerijus Simulik, tačiau kalbama, kad jis, beje, kažkada priklausęs konservatoriams, ruošiasi palikti frakciją. Žurnalistų sferose sklando gandai, kad A. Paulausko akiratyje buvo atsidūrusi poetė Dalia Teišerskytė (tai kultūra?) ar Egidijus Vareikis (tai mokslas?). Žinoma, Teišerskytės eilės laikomos geresnėmis nei socialliberalo J. Palionio, tačiau tik tiek, o Vareikis prisimintas gal tik todėl, kad prieš kelerius metus neįtiko konservatoriams ir nebuvo paskirtas švietimo ir mokslo ministru. Nežinia, ar įtiktų ir dabar, nes turi savo nuomonę… Abiem “gandų pretendentams” tektų keisti frakciją ir politines puses, tačiau neatrodo, kad jie linkę tą daryti.
Tačiau opozicijai verta pagalvoti, ar tikrai socialliberalų vargai jai naudingi, ar tikrai bendradarbiavimas su jais Naujojoje politikoje buvo jau toks blogas, ar tikrai begriaudami vien tik silpnesniuosius koalicijos partnerius jie griauna visą koaliciją? Gal tik tuos, su kuriais galėtų ir pabendrauti. Čia gal būtų nauja istorija, o ne praeities kartojimas.
