Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Į Skemų pensionatą (Rokiškio r.) Vilma Kaziukaitytė grįžo karūnuota. Šviesiaplaukė, smulkutė 24 metų moteris buvo pripažinta pirmą kartą surengto respublikinio konkurso "Mis negalia 2003" nugalėtoja. Šia sėkme, kuri išgarsino ne tik ją, bet ir Skemų pensionatą visoje respublikoje, Vilma galėtų dalintis tiek su šios įstaigos direktoriumi Gintaru Girštautu, tiek su socialine darbuotoja Birute Puriuškiene, tiek su daugeliu kitų žmonių, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie jaunos moters laimėjimo...
Konkursas ne vien neįgaliosioms
Kuomet liepos viduryje pensionatą pasiekė konkurso organizatorių - Adakavo (Tauragės r.) pensionato darbuotojų - laiškas-kvietimas dalyvauti šiame renginyje, direktorius atostogavo, o jį pavadavę darbuotojai nesiryžo priimti sprendimo. Kuriam laikui šis renginys buvo pamirštas, tačiau po gerokos pertraukos, net neišsiuntę patvirtinimo apie dalyvavimą, skemiškiai gavo konkurso nuostatus, užduotis pretendentei. Štai tada nieko kito nebeliko... Buvo imta karštligiškai ruoštis tokiam neeiliniam renginiui. Gintaras Girštautas vėliau prisipažins, jog iš pradžių šią idėją vertino kiek skeptiškai. Jam neatrodė, kad tarp 370 globojamų ir prižiūrimų pensionato gyventojų yra tokia moteris, kuri sugebėtų kažkuo nustebinti, save išskirti iš kitų panašaus likimo žmonių. Tačiau po tam tikrų svarstymų vis dėlto buvo padaryta išvada, jog galbūt šis renginys bus ne vien šventė neįgalioms, likimo nuskriaustoms moterims, bet ir primins visuomenei, kad tokių žmonių yra labai daug ir kad jų negalima išbraukti iš savo tarpo...
Liejo sūrų prakaitą
Išrinkti pretendentę nebuvo sunku. Pensionato vadovo ir socialinių darbuotojų akys tuoj pat nukrypo į Vilmą, kuri buvo žinoma kaip aktyvi saviveiklininkė, muzikos mėgėja, galiausiai, kaip patvirtino meno vadovė Birutė Puriuškienė, ji - labai ritmiška, plastiškų judesių. Taigi būtent Vilmai ir buvo patikėta ši gana atsakinga misija. Žinią, jog teks dalyvauti konkurse ir varžytis dėl gražiausios merginos karūnos, jauna moteris priėmė gana ramiai. Ji nuoširdžiai du kartus per dieną dalyvaudavo repeticijose - juk konkurse reikėjo atlikti dvi dainas (estradinę bei liaudies), sušokti valsą, polką, save pristatyti ant podiumo, o tiksliau - pademonstruoti sukurtą rudens kolekciją, tautinius drabužius... Vilma pratinosi prie mikrofono, mokėsi nugalėti scenos baimę... Jos laukė tikras išbandymas - juk tokio dėmesio iki šiol dar nebuvo tekę sulaukti... Tačiau tai - dar ne viskas. Svarbiausia - konkurse reikėjo gražiai atrodyti. Dėl to net pats direktorius nepagailėjo nei laiko, nei pinigų ir nusivežęs savo globotinę į Panevėžį, nupirko jai vakarinę suknele, batelius (jų prireikė net trijų porų). Beje, išrinkti puošnius drabužius bei prie jų pritaikyti avalynę nebuvo labai lengva, nes būsimosios pretendentės į mis duomenys gana kuklūs - ji yra labai nedidelio ūgio, visiškai smulkutė. Vis dėlto, padedant tai pačiai Birutei Puriuškienei, šios užduotys buvo sėkmingai įvykdytos. Kitus organizatorių paminėtus apdarus - tautinius drabužius bei vestuvinę suknelę - pavyko pasiskolinti.
Tarp konkurenčių - dvi pažįstamos
Į Adakavą, lydima Birutės, Vilma išvyko iki konkurso likus trims dienoms. Visos dešimt dalyvių apsigyveno viename kambaryje, buvo gana draugiškai nusiteikusios. Tarp jų Vilma iškart susirado pažįstamų - dvi merginos kadaise gyveno tame pačiame Skemų pensionate... Jau stebėdama pirmąją repeticiją B. Puriuškienė padarė išvadą, jog jos globotinė Vilma turėtų tikrai patekti tarp prizininkių. Apie aukščiausią įvertinimą tuomet svajoti dar nedrįso. Ir pati Vilma prisipažins, jog į konkursą važiavo vien todėl, kad dalyvautų, kad bent trumpam pakeistų aplinką, kurioje gyvena, kad patirtų naujų įspūdžių, ir visai netroško karūnos... Tačiau per repeticijas ir pati pamatė, kad yra geriau už kitas pasiruošusi, kad kolegės daro daugiau klaidų... O konkurso dieną Vilma atrodė tikrai šauniai - juk dėl to į Adutiškį atvažiavo net pensionato kirpėja Olga, kuri savo globotinę gražiai sušukavo, padarė šventinį makiažą... Kaip ir buvo tikėtasi, Vilma savo pensionato darbuotojų lūkesčius visiškai pateisino - puikiai padainavo, pašoko, sėkmingai pademonstravo ne tik rudens, bet ir įspūdingų kaubojiškų drabužių kolekciją, puikiai atliko kitus konkurso reikalavimus... Beliko laukti rezultatų.
Pergalė neatrodė saldi
Patys didžiausi išgyvenimai Vilmos laukė konkurso pabaigoje. Viena po kitos buvo apdovanojamos jos kolegės - tai už eleganciją, tai už fotogeniškumą, tai už publikos simpatijas. Galiausiai - antroji, pirmoji vicemis. Iš niūraus ir pikto Vilmos žvilgsnio buvo galima suprasti, jog moteris jaudinasi, skaudžiai išgyvena. Tačiau tomis akimirkomis ji kažkodėl nesuvokė, jog karūnos laimėtoja skelbiama paskutinė. Galbūt todėl, išgirdusi, jog tituluojama konkurso mis, Vilma didelio džiaugsmo neparodė...
Ne visos dovanos pradžiugino
Be karūnos, kurią dabar saugo pensionato socialiniai darbuotojai, Vilma parsivežė ir daugiau dovanų. Pati vertingiausia - magnetofonas. Muziką itin mėgstanti moteris juo labai džiaugėsi, deja, tas džiaugsmas truko vos kelias valandas - aparatas greitai sugedo. Gal tai bus nedidelis akmenukas į konkurso organizatorių ir jo rėmėjų daržą, tačiau skiriant dovanas galbūt reikėtų rimčiau įvertinti jų kokybę. Šis magnetofonas neveikia iki šiol - tiesiog jis buvo įteiktas be atitinkamai įformintos garantijos... Tačiau Vilma dar gavo ir moteriai labai mielų dovanų - kosmetikos bei kūno priežiūros priemonių rinkinį, suvenyrą (juo grįžusi papuošė kambario sienas). Paklausta, ar nebūtų buvę mieliau gauti kelialapį į kokią nors užsienio šalį, nugalėtoja prisipažino, jog kelionės jos nedomina. Galbūt todėl, jog iki šiol jai dar nė karto neteko išvykti už Lietuvos ribų. Vokelis su pinigais Vilmos taip pat nebūtų nustebinęs. Esą apie pinigus ji nemėgsta kalbėti. Tačiau dabar mis turės ir puošnią suknelę (tą pačią, kurią konkursui nupirko direktorius), ir kelias poras batelių. Progų pasipuošti ateityje tikrai netrūks, nes Vilma - saviveiklininkė...
Mis paprašė atskiro kambario
Visai neseniai pensionato vadovybė Vilmos garbei suorganizavo gražią šventę. Be vaišių stalo, ant kurio buvo ir šampano (karūnos laimėtoja vis dėlto jo net neparagavo), buvo surengtas Vilmos kolegų saviveiklininkų pasirodymas. Šio laimėjimo proga moterį pasveikino ir dvi geriausios jos draugės - Rasa bei Danutė. Tačiau nei jos, nei kitos pensionato gyventojos Vilmai nepavydi.
Šis konkursas Vilmos gyvenimo kol kas nepakeitė. Jokio dėmesio jai nerodo ir stipriosios lyties atstovai. Tiesa, pati Vilma patikino, jog jai vyrai visiškai nerūpi. Ji sakė nenorinti turėti draugo... Vis dėlto po šio paties įspūdingiausio gyvenimo įvykio Vilma nusprendė, jog jai priklauso tam tikros privilegijos, ir paprašė, kad pensionato direktorius paskirtų atskirą kambarį. Kol kas tokios galimybės nėra, tačiau galbūt ateityje bus atsižvelgta į šį laureatės norą. Vilma, kuri dabar gyvena kartu su viena panašaus likimo moterimi, patikino norinti susikurti jaukią aplinką, gražiai susidėti visas dovanas, drabužius, pati saugoti ir laimėtąją karūną...
Trapios moters silpnybė - koviniai filmai ir bušido
Labiausiai už viską Vilma mėgsta žiūrėti kovinius filmus, bušido rungtynes, be to, ir pati norėtų išmokti karatė ar kitų kovinių veiksmų. Kodėl tuo domisi tokia trapi moteris? Ogi todėl, kad sugebėtų apsiginti, kad jaustųsi saugi. Ar gyvenime teko nukentėti, Vilma nepaaiškino... Be to, dabar gražuolių konkurso nugalėtoja susidomėjo piešimu - bando kopijuoti. Kai turi laiko, skaito meilės romanus, domisi medicina (jai ypač įdomu studijuoti medicinos enciklopediją ir ieškoti daugelio ligų priežasčių, aiškintis gydymo būdus).
Mėgstamiausias skanėstas - varškė
Konkurso "Mis negalia 2003" nugalėtojos nenustebinsi nei tortais, nei šokoladais, nei kitokiais skanėstais. Gyvenimo neišlepinta moteris prisipažino labiausiai mėgstanti... varškę. Štai kokios neišrankios gali būti gražuolės... Kadangi Rokiškis nuo pensionato nutolęs tiktai 13 kilometrų, Vilma tenai retkarčiais nuvažiuoja su draugėmis. Jos pavaikšto po miestą, kartais užeina į kokią kavinukę - pasiklausyti muzikos, pasimėgauti kava...
- Juk kasdien būti toje pačioje aplinkoje, vaikščioti po tą patį kiemą labai atsibosta, - sako Vilma. - Aš esu taupi, pinigų nemėtau, todėl tokios išvykos man labai patinka.
Vilma - dvejų dukrelių mama
Tik maždaug 30 litų per mėnesį "į rankas" gaunanti Vilma (likusioji invalidumo pensijos dalis tenka išlaikymui) iš tiesų priversta juos taupyti, nes nemažai išlaidų pareikalauja kelionės pas dukreles. Vilma turi septynerių metukų Eglę bei metais jaunesnę Ievą, kurios šiuo metu gyvena Pasvalio rajone, Pažąsų šeimyniniuose vaikų namuose. Jų šeimininkė - Aurelija Grabštienė. Vilma patikino, jog dukros niekuo nesiskundžia, o ji pati, atsiradus galimybei, važiuoja mergaičių aplankyti, ten kurį laiką kartu pagyvena. Štai visą rugpjūtį jaunoji mama praleido su savo atžalomis. Žinoma, būtų nepalyginti geriau su dukrelėmis niekad neišsiskirti, tačiau nedidelę invalidumo pensiją gaunančiai mamai vienai išlaikyti save ir dar du vaikus būtų tiesiog neįmanoma. Apie savo mažųjų mergaičių tėvus Vilma kalbėti nenori.
Skaudi gyvenimo patirtis
Šios moters gyvenimo istorija iš tiesų gana sudėtinga. Nuo dvejų metukų ji augo vaikų globos namuose. Motina, iš viso pagimdžiusi 8 vaikus, jiems pagailėjo ir meilės, ir šilumos... Galbūt todėl dabar Vilma nežino, kur ir ką veikia jos keturi broliai, su kuriais jokių ryšių nepalaiko. Tiktai gyvendama Obelių vaikų globos namuose kartu su seserimi dvyne Vilma pradėjo lankytis motinos namuose, vėl atkūrė nutrūkusius ryšius. Prieš porą metų motina mirė. Visos trys jaunos moters seserys sukūrė šeimas, gyvena laimingai. Dažniausiai (bent kartą ar du per metus) Vilmą aplanko sesuo dvynė, gyvenanti Panevėžio rajone. Bet koks susitikimas su artimaisiais moteriai suteikia daug stiprybės.
Skemų pensionate Vilma gyvena nuo 1999-ųjų pavasario. Kartą jauna moteris nusprendė apsigyventi arčiau savo dukrelių, todėl persikėlė į Pasvalio rajone esantį Lavėnų pensionatą. Tačiau ten išbuvo vos mėnesį... Tarp Lavėnų pensionato gyventojų, kurių dauguma - senyvo amžiaus, sielai artimų žmonių Vilma nesurado...
