Remigijus RAINYS
Vienas iš sunkiausių momentų per laidotuves mirusiojo artimiesiems būna tada, kai į šarvojimo vietą atvežamas ir atidengiamas karstas su velionio palaikais. Todėl nesunku įsivaizduoti, ką turėjo jausti amžiną atilsį G. Č. dukra ir du sūnūs, kai pagaliau nukėlus karsto dangtį išvydo jame gulinčią nepažįstamą moterį.
Įrodymas - pavardė ant kojos
Kėdainių rajone, Užupės kaime, su vyru gyvenusi senyvo amžiaus G. Č. į Kėdainių ligoninę papuolė ištikta insulto. Gydytojai prognozavo liūdną ligos baigtį ir patarė artimiesiems ruoštis laidotuvėms. Kaune gyvenanti senolės dukra iš anksto pasirūpino įkapėmis bei kelis kartus buvo užsukusi į Kėdainių ritualinių paslaugų firmą "Ramybės namai", kur aptarė būsimų laidotuvių detales. Po mėnesio G. Č. mirė. "Ramybės namų" darbuotojai ryte į morgą atvežė velionės dukros išsirinktą karstą bei įkapes, o po pietų tą patį karstą su jau apipraustais, aprengtais ir nugrimuotais mirusiosios palaikais nugabeno nurodytų adresu. Katafalką velionės artimieji sutiko kieme, uždegė žvakelę... Tačiau vos atidengus karstą velionės vaikai kone vienbalsiai sušuko, kad jame guli ne jų motina, ir pareikalavo, jog samdyti laidotuvininkai gabentų karstą su nepažįstama numirėle atgal. "Ramybės namų" žmonės šio pageidavimo pildyti neskubėjo - paprašė įrodymų, jog atvežta tikrai ne ta mirusioji. Šoko ištiktiems G. Č. artimiesiems toks reikalavimas pasirodė užgaulus. Laidojimo firmos direktorė Ilona Bernotienė vėliau aiškino, jog jų praktikoje tokie atvejai, kai netekties skausmo paveikti žmonės iš pradžių neatpažįsta ligos iškankintų, kurį laiką morgo šaldytuvuose pragulėjusių ar pernelyg storu grimo sluoksniu "pagražintų" velionių, anaiptol nėra tokie reti, todėl ir buvo prašoma papildomų įrodymų. Nors, tiesą sakant, ir pašalinis žmogus būtų nesunkiai pastebėjęs, jog ir karstas, ir velionės šarvojimo suknelė - aiškiai per dideli. Netrukus dukra prisiminė, jog po operacijos ant mamos kojos buvo tik jai būdingų randų, tačiau kilstelėjusi suknelės kraštą vietoj jų išvydo tik juodomis raidėmis ant kojos užrašytą svetimą pavardę. Daugiau įrodymų nebereikėjo, todėl katafalkas su svetimos mirusiosios palaikais išvažiavo atgal, į Kėdainių ligoninės morgą. Drauge su jais ieškoti mirusios mamos kūno išvyko ir atsitokėti negalintys dukra bei sūnus.
Suknelę matavo ne savo mamai
Morge paaiškėjo, kad prieš kelias valandas G. Č. kūną vietoj tą pačią dieną ligoninėje mirusios savo motinos palaikų atsiėmė kita Kėdainiuose gyvenanti moteris. Keisčiausia, jog antrosios mirusiosios dukra ryte taip pat atvežė įkapes į Patologoanatomijos skyrių ir šaldytuve ant specialių ratelių gulinčiai velionei net pamatavo suknelę. Šio skyriaus histologinės diagnostikos specialistė Nijolė Rimienė teigia, kad atklojus veidą tariamoji velionės dukra jį paglostė, o po to, pridėjusi suknelę prie kaklo, įsitikino, kad šioji maždaug per plaštaką per trumpa. Moteris net pasitarė su ją atlydėjusiu vyru, ar nereikėtų važiuoti pirkti naujos suknelės, tačiau šis patarė nesiblaškyti. Nuliūdę artimieji klaidos nepastebėjo ir vėliau, kai pasiėmė senolės kūną. Nieko nesakė ir ir gedėti mirusiosios susirinkę kiti artimieji, nors jie atkreipė dėmesį, kad velionės karstas ir rūbai - aiškiai per maži, o ir veidas nelabai panašus...
Lengviausia - pakeisti spyną
Išaiškėjus tragiškai situacijai veliones teko vėl perrengti, perguldyti į būtent joms skirtus karstus, kol pagaliau vėlų vakarą abi velionės sugrįžo į savo namus ir buvo galima pradėti tikrąją jų pagerbimo ceremoniją.
Morgo raktas - svetimose rankose
Nuo 1967 metų Patologoanatomijos skyriuje dirbanti histologinės diagnostikos specialistė Nijolė Rimienė labai išgyvena dėl skaudaus apsirikimo, tačiau nenori sutikti, jog suklydo būtent ji ar kuri kita palaikus iš ligoninės atgabenusi slaugytoja. Tą dieną morge esą buvo kaip niekad daug negyvėlių (penkios močiutės ir vyriškis), tad šaldytuve buvo ankšta. Iš ligoninės atgabenamiems drobule uždengtiems žmonių palaikams ant krūtinės guli lydraščiai, pagal kuriuos ir nustatoma, kas yra kas. Kad nesumaišytų žmonių kūnų, N. Rimienė tą dieną, kaip įprastai, ant kojų surašė pavardes, mat lydraščiai su visomis būtinomis žiniomis apie velionius (taip pat ir namų adresu) anksčiau buvo itin geidžiamas konkuruojančių ritualinių paslaugų firmų grobis. Nusirašę reikiamus duomenis, jų atstovai popierius nuo konkurentų dažnai paslėpdavo po lavonais.
Netrūko laidotuvininkų ir tą dieną: tai atveždavo karstus ir įkapes, tai vėliau pasiimdavo jau laidojimui paruoštus negyvėlius su karstais. Pagal ligoninės administracijos nustatytą tvarką, ne darbo metu iš kitur negyvėlius atvežusius laidojimo įstaigų darbuotojus į tarnybines morgo patalpas turi lydėti priėmimo skyriaus darbuotojai. Tačiau šie "taip užsiėmę", kad padavę raktą nuo patalpų, morge leisdavo šeimininkauti ritualinių paslaugų darbininkams. Ilgainiui laidojimų firmų žmonės patys pasidarė raktų kopijas ir į Patologoanatomijos skyrių galėjo užsukti kada panorėję. Tiesa, skyriaus vedėjas teigė net kelis kartus keitęs durų užraktą, tačiau niekas nepasikeitė. Net ir po šios klaidos, kai ritualinių paslaugų bendrovių vadovams buvo pranešta, kad spyna vėl bus pakeista, kažkuris iš jų darbuotojų prasitarė, jog tai nieko baisaus, netrukus jie pasidarysią naujus raktus.
Niekas nenori likti kaltas
Vis dėlto kaltinti laidojimo firmų atstovus tikrai nėra nelogiška, nes ant mirusių moteriškių kojų buvo užrašytos teisingos jų pavardės, o tai reiškia, kad lydraščiai nebuvo sumaišyti. Veikiau jau apsiriko tas, kas aprengia veliones, o tokį darbą skyriuje paprastai atlieka sanitarė. Morgo darbuotojus galėjo suklaidinti ir tai, kad net suknelę matavusi dukra neatpažino savo mamos. Be to, neįprastai daug darbo tą dieną turėjusios moterys galėjo suklysti dar ir dėl nuovargio. N. Rimienė tikino ilgai ir nuoširdžiai atsiprašinėjusi velionių artimųjų, nors kai kurie iš jų atsiprašymų ir nepriėmę.
Suspėjo palaidoti
Panašių nemalonių nesusipratimų Lietuvoje būta ir daugiau. Prieš kelerius metus artimųjų atneštas įkapes buvo sumaišę ir Šiaulių sanitarai. Kai atvykęs su karstu pasiimti mamos kūno kaunietis pastebėjo, kad įduotais rūbais aprengta ne jo motina, buvo jau per vėlu. Mat keliomis valandomis anksčiau savo močiutės sesers palaikus pasiėmusi jauna šiaulietė klaidos nepastebėjo ir svetimą moterį jau buvo suspėjusi palaidoti. Sužinojusi, kas įvyko, šiaulietė kauniečiui pasiūlė palaidoti jos giminaitę ir pasikeisti kapais. Vyriškis su tuo nė už ką nesutiko - privertė velionę iškasti ir perrengti, tada savo motinai surengė laidotuves.
Atvyko į savo laidotuves
O ne per seniausiai vienas iš Akmenės rajono kilęs vyriškis atvyko į savo paties šermenis. Tiesa, šį kartą dėl kuriozinio nesusipratimo nebuvo kalti nei morgo darbuotojai, nei laidojimo bendrovių tarnautojai. Gaisre stipriai apdegusio nelaimėlio asmenybę turėję nustatyti policininkai patikėjo nusenusios ir po gaisro dar neatitokusios to namo šeimininkės žodžiais, kad tą vakarą pas juos buvo užsukęs akmeniškis. Neva jis ir galėjo sudegti... Kai gražias laidotuves artimajam suruošęs brolis paskambino kitame mieste gyvenančiai velionio žmonai ir pranešė apie nelaimę, šioji nustebusi pareiškė, kad su kitame rajone pas ūkininką dirbančiu vyru telefonu kalbėjusis vos prieš pusvalandį! Netrukus ir pats "velionis" atvyko į savo šarvonę ir žvilgtelėjęs į karste gulintį nepažįstamąjį, pasakė: "Ne, grabe guliu tikrai ne aš". Vėliau paaiškėjo, kad gaisro metu sudegė namo šeimininkės vyras...
