Remigijus RAINYS
Ginčai tarp pėsčiųjų ir automobilistų dėl pirmumo teisės veikiausiai egzistuoja nuo tada, kai atsirado pirmasis automobilis. Visose iki šiol buvusiose ar tebegaliojančiose Kelių eismo taisyklėse (KET) pirmenybė buvo yra tebeteikiama pėstiesiems. Dabartinėse Lietuvos Kelių eismo taisyklėse atsirado 89 punktas, reglamentuojantis, kad "įžengti į važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėjoje pėstiesiems leidžiama tik tada, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį." Šiuo reikalavimu lyg ir siekiama apginti vairuotoją, kai pėstysis staiga lenda tiesiog po ratais ir vairuotojas nebeturi galimybės sustabdyti savo automobilio. Taisyklėse nenurodoma, kaip reikia vertinti atstumą ir greitį, tad kiekvienas, net ir patekęs po ratais, gali tvirtinti, kad jis įvertino abu šiuos dydžius, tik ne visai teisingai. Taigi neaišku, kaip galima įrodyti šį Kelių eismo taisyklių punkto pažeidimą. Dėl reikalavimų nekonkretumo vertinant konkrečias situacijas tarp teisininkų gali kilti nesutarimų. Prieš žengiant į pėsčiųjų perėją, nederėtų pamiršti, kad net ir 50 kilometrų per valandą greičiu važiuojančio automobilio stabdymo kelias lygus maždaug 25 metrams, ir objektyviai įvertinti savo galimybes saugiai pasiekti kitą kelio pusę. Kita vertus, KET 75 punktas įpareigoja kiekvieną vairuotoją, artėjantį prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, sulėtinti greitį arba sustoti ir praleisti pėstįjį. Tad gal teisūs tie, kurie, ruošiant dabar galiojančias Kelių eismo taisykles, siūlė ženklą "Pėsčiųjų perėja" prilyginti ženklui "Stop"? Pastarasis ženklas draudžia važiuoti toliau prieš tai visiškai nesustojus. Tačiau dabartinėmis eismo sąlygomis mūsų miestų ir miestelių gatvėse vairuotojams kelionė taptų tikra kančia. Gal todėl šis siūlymas ir nebuvo priimtas. Galiojant ir dabartinėms eismo saugumo nuostatoms, pėsčiųjų perėjos mūsuose pažymėtos pernelyg tankiai - dažnai vieną nuo kitos skiria tik apie 100 ar net 50 metrų. Todėl keliu važiuojantis vairuotojas jau tarsi nebesupranta: sustojau, praleidau pėsčiąjį, o už keliasdešimties metrų per kelią bėga ar per pėsčiųjų perėją eina jau kitas.
Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo departamento direktorius Vigilijus Sadauskas siūlo pasinaudoti skandinavų patirtimi. Skandinavijos šalių eismo organizatoriai pradėjo rūpintis, kad pėsčiųjų perėjos būtų įrengtos ten, kur pėstiesiems tikrai saugu pereiti gatvę ar kelią. Jei viena eismo kryptimi yra yra daugiau nei viena eismo juosta, o abiem eismo kryptimis - mažiausiai keturios, tai rekomenduojama, kad pėsčiųjų perėja nebūtų įrengta ant žemės. Pereiti kelią pėstieji gali tik tilteliu virš važiuojamosios dalies arba požemine perėja. Virš kelių įrengtų tiltelių ir požeminių perėjų sparčiai gausėja ir Vokietijoje bei Olandijoje. Pastarosiose šalyse daugėja perėjų ir žvėrims, kad šie netrukdytų saugiam eismui. Lietuvoje tokia perėja gyvūnams kol kas įrengta tik magistralėje Vilnius - Kaunas. Tačiau požeminės ir viršžeminės pėsčiųjų perėjos ganėtinai brangios, jas įrengti sudėtinga, tad reikia ieškoti būdų, kaip įrengti saugias pėsčiųjų perėjas keliuose.
Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties juostą (o keliuose su viena eismo juosta - kiekviena kryptimi - į bet kurią eismo juostą) įėjusi pėstįjį. Dėl šio reikalavimo kyla bene daugiausiai konfliktų, nes kelių patrulių nubausti vairuotojai dažnai aiškinasi, kad pėstysis pats ranka jam parodė, kad važiuotų toliau. Šalies Eismo priežiūros tarnybos vadovas Saulius Skvernelis paaiškino, kad baudžiantys tokius vairuotojus pareigūnai yra teisūs, nes Kelių eismo taisyklės nenumato jokių išimčių ir pėstieji perėjose negali reguliuoti eismo. Beje, ateityje šią nuostatą numatoma dar sugriežtinti, įvedant apribojimą, kad vairuotojai privalo praleisti pėsčiųjų perėja einantį pėstįjį, jei jis įžengė į greta esančią eismo juostą. Taigi, keliuose su keliomis eismo juostomis viena kryptimi, eismo juosta prie ašinės kelio linijos važiuojantis vairuotojas privalės praleisti ir į greta esančią priešingos krypties eismo juostą įžengusį pėstįjį. Tuo bus siekiama dar labiau užtikrinti pėsčiųjų saugumą, o konflikto atveju išvengti diskusijų, ar vairuotojas kaltas dėl to, kad nepraleido į pėsčiųjų perėja priešingo eismo kryptyje įžengusio eismo dalyvio.
Neretai pėsčiųjų perėjose per kelią einančių žmonių nepraleidę vairuotojai piktinasi, jog jie baudžiami nepagrįstai, nes esą buvo sulėtinę greitį, o pėstieji patys toliau nėjo. Teismai tokiais atvejais paprastai palaiko policijos pareigūną, o civilinės bylos nagrinėjime nedalyvauja tariamai nukentėjęs pėstysis. Vigilijus Sadauskas teigia, kad jo vadovaujamo Saugaus eismo departamento darbuotojai ne kartą kėlė klausimą, kad, surašant eismo taisyklių pažeidimo protokolą, būtų privaloma nurodyti asmens, kurio tariamai vairuotojas nepraleido pėsčiųjų perėjoje, duomenis. Jo nuomone, pažeidimą užfiksavusiam pareigūnui nebūtų labai sudėtinga pasirūpinti, kad nukentėjėlis dalyvautų ir surašant protokolą, ir, jei prireiks, teisme. Tačiau kol kas panašios nuostatos įtraukti į teisinius aktus nenumatoma, tad vairuotojai ir toliau bus savotiškai skriaudžiami.
Vis tik eismo nelaimių ar konfliktinių situacijų pėsčiųjų perėjose būtų galima išvengti, jei visi eismo dalyviai laikytųsi KET numatytų bendrųjų nuostatų. O jos numato, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu. Eismo dalyviai privalo nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių ar jų turto saugumui ir aplinkai.
