Sigitas STASAITIS
Mane ištiko bėda - vakar dingo piniginė. Net prakaitas išpylė pagalvojus, kad patyriau ne tik pusės algos materialinį nuostolį - juk dabar kaip rujojantis ciuckis lakstysiu po kabinetus, kol gausiu naujus asmens ir savo automobilio dokumentus, vairuotojo ir žurnalisto pažymėjimą, bankų, nuolaidų korteles.
Kol be nuotaikos kėblinau mąstydamas, nuo kurios įstaigos pradėti naujų dokumentų prašymų maratoną, akis užkliuvo už didžiausio miesto knygyno vitrinos. Joje tarp reklamuojamų naujausių romanų - patrauklios dėžutės su Taro kortomis, mineralais, būrimo švytuokle.
"Išmokite surasti dingusius daiktus ir naudotis švytuokle, - skelbia užrašas ant dėžutės. - Greitas ir užtikrintas rezultatas".
Na ir kaip nenusipirksi tokio daikto, kai esi pakliuvęs į bėdą. Investicija, tiesa, nepigi - beveik 30 litų, tačiau viduje ne tik instrukcija ir surenkama diagnostikos lenta, bet ir paruošta stebuklinga spindinti žalvario švytuoklė ant grandinėlės.
Ir ekstrasensams ne visada sekasi
Laimingas parlėkęs namo, instrukcijos knygelėje perskaitau, jog jos autorius Sigas Longrenas - ne šiaip koks dundukas, o sakralių pasaulio apvalkalų magistras, Amerikos biolokacininkių draugijos globėjas! Sigas tiesiog burtininkas - su švytuokle bei įvairiomis virgulėmis giriasi ne kartą suradęs dingusius daiktus ir žmones, moka surasti povandeninius šaltinius, užkastus vamzdžius, sužinoti praeities įvykius, nustatyti faktus, parinkti organizmui tinkamus ir apnuodijančius produktus ar nustatyti, kas sukelia alergiją. Žodžiu, jis gali viską. Ir jo švytuoklė - ilgojo, tarpkontinentinio veikimo. Jis rašo - tik nesijuokite - kad kartą, kai motinos name Amerikoje paplūdo požeminė sodybos kanalizacija, jis, būdamas Anglijoje, su švytuokle virš žemėlapio nustatęs, kur po žeme išmatų kamštis!
Vykdydamas pratimus ir instrukcijas, puolu su švytuokle ieškoti savo dingusios piniginės. Tuziną kartų lekiu ten, kur rodo nelaboji, išnaršau visas pakampes, bet randu tik per Kalėdų vakarėlį dingusią šlepetę.
Knygelėje aprašyta, kaip daiktų ieškoti virgule. Pasidaręs, vieną, kaip pamokytas, einu jos vedamas - kartą net skersai gatvę. Randu tik nuorūkų primėtytą žolyną. Tai tikriausiai geriausia vieta kasti šulinį, tačiau man ne vandens, o piniginės reikia...
Nepikta, kad S. Longrenas bent sąžiningas. Knygelės pabaigoje aptinku, kad būrimai švytuokle, virgule, burtų lazdele ir kitais ekstrasensų prietaisais toli gražu nėra patikimi. Autorius rašo, kad aiškiaregiai ne kartą dalyvavo eksperimentuose. Jie nepajėgė rasti nesprogusių bombų, paslėptų daiktų. Pavyzdžiui kartą aiškiaregiai bandė į 400 langelių padalintame žemėlapyje surasti žmones. Pasaulio apvalkalų magistras pripažįsta, kad iš 202 ekstrasensų teisingus langelius žemėlapyje pažymėjo tik trys...
Naudota ir abejota dar viduramžiais
Man pasidaro pikta. Metęs švytuoklė ir Virgulę, pėdinu į biblioteką (o kur daugiau eisi be piniginės?)
Štai ką apie "stebuklingus" prietaisus rašo knygos. Pasirodo, virgulės, švytuoklės, lazdelės ir kt. naudojamos nuo seniausių laikų.
Kai 1692-ųjų liepą Liono mieste buvo nužudytas vyno pirklys su žmona, policija kreipėsi į netoliese gyvenusį Žaką Aimarą, mokėjusį su burtų lazdele rasti dingusius daiktus, nustatyti tiesą. Ilgokai su burtų lazdele po apylinkes lakstęs aiškiaregis pagaliau nurodė žudiką. Nors jis kaltę iš paskutiniųjų neigė, buvo pakartas.
Tai sukėlė nuteistojo artimųjų, o ir kitų mąstančių žmonių nepasitenkinimą. Buvo sugalvota aiškiaregį patikrinti. Žemėje užkasus daiktus, Žakas su savo lazdele niekaip negalėjo jų surasti. Tada pareigūnai pasiūlė atskleisti kelias vagystes. Ž. Aimaras atitempė visą būrį suglumusių žmonių, į kuriuos parodė jo "stebuklingoji" virgulė. Piktai pareiškę, kad tikrieji vagys seniai pūna už grotų, pareigūnai apsišaukėlį už pakarpos išgrūdo lauk.
Istorija likusi kartotis - po kiek laiko apsireiškė (ir vis apsireiškia) nauji "stebukladariai". 1932 metais laikraštis "Berliner Lokalanzeiger" paskelbė apie stebukladarį Karlą Versą, sukūrusį prietaisą, galintį ženkliai sumažinti eismo katastrofų skaičių. Ekstrasensas žurnalistams papasakojo su burtų lazdele nustatęs, kad plento Brėmenas - Brėvenhafenas 29-ajame kilometre nuolat įvyksta automobilių avarijos, vienoje kurių žuvo garsus mokslininkas Hermanas Trinklertis. K. Versas tikino savo sukurtu prietaisu aptikęs, kad toje vietoje automobilius nuo kelio nubloškia nematomi stiprūs iš spinduliai, sklindantys iš žemės gelmių. K. Versas toje vietoje pastatė "spindulius blokuojantį" dėžutėje telpantį įtaisą, ir avarijos liovėsi. Už apvalią sumą jis siūlėsi savo aparatais aprūpinti visos Vokietijos kelius.
Tačiau netrukus "išradėjas" apsijuokė, kai tarp sustatytų tuzino vienodų dėžučių su savo prietaisu negalėjo atpažinti, kurios tuščios, o kurioje jo "spindulius blokuojantis" įrengimas. Tikėjęsis greitai tapti turtuoliu K. Versas džiaugėsi nepakliuvęs į kalėjimą.
Gydytojai nuteisti kaip šarlatanai
Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Vokietijoje atsakomybėn buvo patraukti skandalingi gydytojai Ašofas ir Kortalis bei jų padėjėjas pensininkas Kesleris. Ant sugeriamo popieriaus užlašinę paciento kraujo lašą, gydytojai virgule ar švytuokle parinkdavo vaistus. Jei ligonis pageidaudavo, Kesleris jo namuose už 80-200 markių pastatydavo "žemės spindulius blokuojantį aparatą" - fanerinę dėžę, ant kurios švietė užrašas: "Imperatorius. Oficialiai išbandytas, saugomas įstatymo".
Pardavus per 7000 tokių įtaisų ir tik už juos susižėrus 840 000 markių, vienas smalsus pacientas pagaliau pradarė aparatą. Dėžėje teradęs fanerinę dėžę, o joje - tik porą medžio trinkelių bei vielučių, sukėlė skandalą.
Švytuoklė surado piniginę!
Na bet man šiandien rūpi ne visokios senos istorijos. Supykstu - kas kompensuos mano 30 litų už neveikiančią švytuoklę? Ją pasičiupęs skubu pas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Šiaulių apskrities skyriaus viršininką Vaclovą Kardašių. Patyrinėjęs užrašus ant švytuoklės dėžutės, valdininkas čiumpa telefono ragelį. Prisiskambinęs švytuoklės gamintojams - mažos įmonėlės direktorei - pirkėjų gynėjas V. Kardašius tiesiai šviesiai ją remia prie sienos - kodėl gaminio reklama klaidina pirkėjus?
Direktorė ima teisintis, kad jie tik išvertę pažodžiui iš anglų kalbos, o protingas žmogus supras, kad buriant niekada nebus gaunamas absoliučiai patikimas rezultatas.
"Tai kodėl parašyta, kad garantuoja? O jei pametusi pensiją močiutė, pasitikėdama gaminio reklama, už paskutinius nusipirks švytuoklę ir pinigų neras, ar bus gražu?" - neatlyžta rūstus pirkėjų gynėjas.
Klausydamas jų pokalbio, aš susimąstęs rankoje imu tabaluoti švytuoklę. Nepatikėsite, bet tą akimirką įvyksta stebuklas. Netikėtai man paskambina bičiulis, pas kurį prieš dieną gerai paūžėme ir ištaria stebuklingus žodžius: "Klausyk, ar nenori atgauti savo piniginės? Ir kam tu ją įkišai į mano batą? Žodžiu, nusiperki butelį ir varai pas mane".
Dar kartą sujudinus švytuoklę, man sugrįžta atmintis - pamatau vaizdą, kaip aš girtas vakarėlio įkarštyje slepiu piniginę savo bate. Tamsoje, matyt, pasiklydau...
Nusprendžiu atsiimti visas pretenzijas ir iš Vartotojų teisių apsaugos tarnybos skuodžiu pas bičiulį. Butelio neturiu už ką pirkti, tad nešuosi švytuoklę. Aš dabar gi jau šioks toks ekstrasensas, perpratęs aiškiaregystės darbo pradmenis. Savo bičiuliui švytuokle parinksiu jo organizmui labiausiai tinkamą užkandą. Ne už ačiū, žinoma - už butelį!
S. Stasaičio nuotr.
(svyt-1, svyt-1+) "Stebuklingos" švytuoklės reklamuojamos net knygynų vitrinose.
(svyt-2) Knygyno pardavėja pasiūlė ne tik švytuoklę, bet ir "stebuklingus" mineralus, "stebuklingą" puodelį, Taro kortas bei gražią krūvą kultinių knygų.
(svyt-3) "Prekiauti burtų priemonėmis galima, tačiau reklama neturi klaidinti", - reikalauja Valstybinės vartotojų teisių apsaugos valdininkas V. Kardašius.
(svyt-4) Panašu, kad "stebuklinga" švytuoklė veikia, jei ja tiki. Skeptikams ji nepadeda.
