Gliukozės kiekio kraujyje padidėjimu, arba cukriniu diabetu, serga daugiau kaip 50 000 Lietuvos gyventojų. Dalis ligonių - vaikai.
Pirmąsyk iš gydytojo išgirdę tokią diagnozę, tėvai neturėtų pulti į paniką. Kaip bebūtų, gyvenimas tęsiasi, ir mažasis ligoniukas neturėtų prarasti galimybės gyventi pilnavertį, aktyvų gyvenimą. Būtina nuo pat ligos pradžios su visais šeimos nariais aptarti, kokios įtakos cukrinis diabetas turės šeimos gyvenimui, nes nuo to tiesiogiai priklausys mažojo ligoniuko gebėjimas prisitaikyti prie naujų sąlygų.
Pasak Kauno medicinos universiteto Endokrinologijos klinikos gydytojos endokrinologės Evaldos Danytės, ligos pradžioje tėvams yra labai sunku patikėti, kad jų vaikas susirgo sunkia, nepagydoma liga. Dažną šeimą kamuoja vienintelis klausimas: kodėl susirgo būtent mūsų vaikas? Ieškoma ligą galėjusių sukelti priežasčių, kaltųjų, kartais tėvai ima kaltinti patys save. Neretai supykstama ir ant gydytojų pediatrų, kurie, tėvų manymu, ligą pastebėjo per vėlai, nepakankamai išgydė ankstesnes ligas, kas esą taip pat galėjo turėti įtakos sunkios ligos išsivystymui. Sunkesniais atvejais tėvus ar kitus šeimos narius gali pradėti kamuoti net depresija, skaudūs išgyvenimai, liūdesys.
Tačiau ir kritiškiausioje situacijoje tėvai neturi nuleisti rankų. Jie privalo išlikti tvirti patys ir padėti išgyventi nerimą savo ligotam vaikui. Mat diabetas vaiką paliečia ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, todėl ligoniukui už viską svarbiausia - tėvų pagalba ir visokeriopa parama.
Vaikui suvokti ligą ir savo situaciją yra per sunku - tėvai turi viską kuo plačiau ir suprantamai išaiškinti. Antraip vaikas ligą gali pradėti ignoruoti ir tik dar labiau komplikuoti sveikatos būklę.
Diabetas, anot gydytojos endokrinologės, reikalauja specialios priežiūros ir supratimo, tačiau tokia liga sergantis vaikas, kaip ir sveikieji bendraamžiai, gali dalyvauti bet kokioje veikloje.
Vienas iš pagrindinių cukriniu diabetu sergančiam vaikui keliamų reikalavimų - pakeisti mitybos režimą. Vaikui pradėti laikytis atitinkamos dietos, žinoma, nėra lengva, tačiau kas, jei ne tėvai, turėtų padėti su šia problema susidoroti! Gali būti, jog vaikui teks atsisakyti tų maisto produktų, kurie jam iki ligos diagnozavimo buvo patys skaniausi. Pavyzdžiui, įvairiausių saldumynų. Skanėstų negalintis valgyti ligoniukas, aišku, jausis labai nuskriaustas ir nelaimingas, todėl tėvų pareiga įtikinti, jog saldumynai vaikiškam organizmui apskritai nėra reikalingi...
Kai kurie tėvai mano, jog sunkia, nepagydoma liga sergančiam jų vaikui bus sunkiau mokytis, o užaugus - susirasti darbą. Tačiau nereikėtų užmiršti, kad viskas priklauso ne nuo ligos istorijos, o nuo mokymosi rezultatų, darbo įgūdžių. Todėl vaiką reikėtų skatinti gerai mokytis.
Ligos poveikis organizmui labai priklauso nuo to, kaip tėvai su ligotu savo vaiku elgiasi, kaip sprendžia su diabetu susijusias problemas. Labai svarbu, kad vaikas gautų tikslius ir teisingus atsakymus į visus jį dominančius su minėta liga susijusius klausimus. Jei tėvai jaučiasi nepajėgūs atsakyti, pagelbės gydytojas.
Tėvai su ligotu vaiku turi elgtis tolerantiškai, ramiai ir dėmesingai, tačiau nereikėtų pamiršti ir to, kad pernelyg didelis gailėjimas ir lepinimas vaiko mąstysenoje ir jausmuose gali sukelti tam tikras neigiamas asociacijas, kas tik apsunkins ligoniuko adaptaciją, bendravimą su aplinkiniais.
Kartais tėvai tiesiog liguistai rūpinasi sunkia liga sergančiu vaiku, nejučiomis padaro jį nuo kitų šeimos narių visiškai priklausomą, žaloja jo asmenybės vystymąsi. Paauglystėje visa tai gali peraugti net į konfliktines situacijas, mat tokiame amžiuje vaikai kaip niekad nori eksperimentuoti, rizikuoti, išbandyti, patirti. Kai visa tai tėvai uždraudžia, vaikas (ligonis) gali pradėti protestuoti nepaisydamas ligos, o tai reiškia, kad visų pirma kenkia pats sau.
Diabetu sergančio vaiko tėvai turėtų nuolat atminti, jog kuo anksčiau vaiką išmokys ligos kontrolės, padrąsins ir palaikys, tuo lengviau bus ir ligoniukui, ir jiems patiems; vaiką reikėtų pagirti net ir už nedideles pastangas ar pasiekimus ir nebausti už pasitaikančias nesėkmes; vaikas, sakoma, mokosi ne klausydamas, o stebėdamas, todėl reikėtų ne kasdien kalti į galvą, jog būtina laikytis griežtos dietos, o ramiai ir kantriai rodyti tai savo pavyzdžiu; jei vaiko kraujyje gliukozės kiekis staiga padidėjo, visų pirma reikėtų išsiaiškinti galimas to priežastis ir galvoti, kaip to išvengti ateityje (kaltinimais ir barimais, kodėl tą ar aną "negerą daiktą" suvalgęs, tik priversite vaiką meluoti); reikia mokyti vaiką savarankiškumo, drauge skatinant ir atsakomybės jausmą dėl savo sveikatos būklės; nereikia diabetu sergančio vaiko išskirti iš kitų ypatingu dėmesiu ir didesne meile, nes ilgainiui jis ir pats save ims vertinti kitaip, kils bendravimo ir kitokių problemų.
