Valdonė V. iš Jonavos rašo, jog kartu su vyru augina sūnų, kuriam vasarą sukaks treji metukai. Moteris skundžiasi, jog visą laiką buvęs gana ramus, pastaruoju metu vaikas labai pasikeitė - ko nors negavęs, krenta ant žemės, ima garsiai klykti, spardosi, mėto žaislus ar kitus daiktus, daužo galvą į grindis arba sienas. Laiško autorė ir jos sutuoktinis su mažyliu bando elgtis griežtai, tačiau tai negelbsti. Moteris nori išsiaiškinti, ar toks vaiko elgesys - paprasčiausias kaprizas ar kokios nors ligos požymis? Kaip reikėtų su sūnumi elgtis tokiais atvejais?
Psichoanalitikai tai įvardija kaip paprasčiausio kaprizo, o ne ligos priepuolius. Paprastai vaikas taip elgiasi, kai jam neleidžiama ko nors daryti, kai negauna to, ko nori (tai nereiškia, jog jam neduodama valgyti ar gerti). Tokiu savo elgesiu mažoji atžala nori atkreipti į save dėmesį, išsiaiškinti ribas, kiek jam leidžiama. Labai svarbu, kaip tokiais atvejais reaguojama: ar drausdami vaiką tėvai išlieka ramūs, ar būna nuoseklūs. Užėjus eiliniam pykčio priepuoliui, nereikėtų vaiko moralizuoti ir kritikuoti, iš jo šaipytis, nes supykęs jis vis tiek į nieką nereaguos. Būtų geriausiai, jeigu tėvai nekreiptų dėmesio ir nestimuliuotų jo priešiško elgesio. Ilgainiui vaikas ir pats supras, jog tokiu būdu nieko nepasieks. Yra mažylių, kurie nusiramina, kai yra apkabinami, stipriai priglaudžiami. Kitus geriau palikti vienus saugioje aplinkoje. Galima pabandyti vaiką nuraminti, pripažįstant, jog dabar jis yra piktas, bet jokiu būdu neleisti jam mėtyti į save žaislų ar kitų daiktų. Beje, kiekvienas tėvas ar motina labai puikiai pažįsta savo vaiką, jaučia jo nuotaikas, todėl gali lengviau suprasti jo elgesį ir tikruosius poreikius. Tiktai nereikėtų pamiršti, jog niekad negalima vaikui demonstruoti pykčio.
