Remigijus RAINYS
Kamajų kapinėse (Rokiškio r.) nuvirtusi betoninė antkapinio paminklo plokštė mirtinai sužalojo penkerių metų berniuką. Vaikas į kapines buvo atėjęs su giminaičiais, ketinusiais aptvarkyti artimųjų kapus. Smalsus berniukas pajudino netoliese buvusio kapo, kuriame, anot užrašo, paskutinį kartą buvo laidojama dar 1998 metais, paminklą ir šis nuvirto sužalodamas mažamečiui galvą, krūtinės ląstą ir pilvo organus. Į Rokiškio ligoninę mažylis buvo atgabentas jau be gyvybės žymių.
Tiriant šios nelaimės pasekmes nustatyta, kad paminklo plokštė nebuvo sujungta su pagrindu metaliniais strypais - tik plonu su smėliu sumaišytu cemento sluoksniu. Deja, taip sovietmečiu buvo sutvirtinamos beveik visų paminklų dalys, o laikas ir oro permainos metams bėgant tokias jungtis negailestingai suardė, todėl kapuose rasite ne vieną pavojingai pasvirusį ir net nuo mažiausio vėjelio dvelktelėjimo ar prisilietimo galintį nuvirsti paminklą. Ir jie virsta kartais nepadarydami didesnių nuostolių, o kartais sužalodami žmones. Pernai vienose Šiaulių apskrities kapinėse virsdama paminklo plokštė prispaudė ir sužalojo netoliese dirbusio vyriškio kojas, o prieš kelerius metus panaši tragedija, kaip ir Kamajuose, įvyko Kaišiadorių rajono Antakalnio kaimo kapinaitėse. Tik ten nuvirtusi paminklo plokštė mirtinai sužalojo mažametę mergaitę.
Pagal Lietuvos Vyriausybės nutarimu dar 1990 metų pabaigoje patvirtintas Kapinių tvarkymo taisykles, asmenų ir organizacijų kapo ribose pastatyti kapo statiniai ir pasodinti augalai, išskyrus medžius, yra kapą prižiūrinčių asmenų nuosavybė, tad jie ir privalo rūpintis antkapiais bei paminklais. Tačiau tame pat taisyklių punkte pažymima, jog už kapų statinių saugumą atsako kapines prižiūrinti organizacija. Minimą "saugumą" galima suprasti dvejopai: arba kapų organizacija privalo rūpintis tik tuo, kad antkapio niekas nepavogtų, arba į jos funkcijas įeina ir pareiga užtikrinti, kad kapo statiniai nenuvirstų ir nesužalotų kapinių lankytojų. Deja, dauguma kapinių administratorių rūpinasi tik tuo, kad paminklai išliktų savo vietose, nors kartais niekadariai niekam nematant išsigabena net po kelias tonas sveriančius paminklinius akmenis. Kitaip būtų sunku paaiškinti, kodėl ne visur laikomasi reikalavimo, jog visi kapų statiniai turi būti pagaminti pagal patvirtintus tipinius arba individualius projektus, suderintus su miestų, rajonų architektais ar dailininkais, o jei veikiančiose kapinėse paminklosaugos ar paminklotvarkos tarnybų yra nustatytos kultūros ar istorijos paminklų ir jų įtakos zonos, tai šiose teritorijose statomų paminklų projektai turi būti derinami ir su Kultūros paveldo inspekcija. Jei net didžiuosiuose šalies miestuose ši taisyklių nuostata dažnai ignoruojama, tai ką kalbėti apie apleistas kaimo kapinaites.
Nieko nestebina, kad pirmaisiais metais po artimųjų palaidojimo dažnai lankomi ir pavyzdingai tvarkomi kapai po kelerių metų apleidžiami, o ilgainiui ir visai užmirštami. Pagal galiojančias taisykles, tokį kapą "vaiduoklį" prižiūrėti privalančius asmenis ar organizacijas, kurių vardu skirti laidojimo plotai, kapines prižiūrinti organizacija privalo raštiškai įspėti. Tokie įspėjimai turi būti išsiųsti, kai kapas neprižiūrimas dvejus metus. Dar metus įspėtasis turi kapui sutvarkyti ir tik tuomet, vis dar kapo ar paminklo nesutvarkius, miesto, rajono valdybos ar viršaičio sudaryta komisija surašo atitinkamą aktą. Po to kapo sklypas ir jo statiniai perduodami tvarkyti kapines prižiūrinčiai įmonei ir praėjus dvidešimčiai metų po paskutinio laidojimo gali būti skirtas palaidoti kitam asmeniui. Kalbinta Kauno savivaldybės įmonės "Kapinių priežiūra" administratorė inžinierė Irena Dekanilavičienė tikino, kad per jos darbo metus nesurašytas nė vienas toks aktas. Jau po kelerių metų po laidotuvių sunku surasti už kapą atsakingus asmenis, nors visų veikiančių kapinių administratoriai ir darbininkai kas dieną apeina savo valdas ir praneša apie sugadintus ar netvirtai besilaikančius kapų statinius.
Pasak administratorės, Kaune ypač nesaugu Minkovskių gatvėje esančių žydų kapų lankytojams. Šiose kapinėse ne vienas ypač didelių gabaritų paminklas pavojingai pasviręs ir gali nuvirsti bet kuriuo momentu. Moteris prisipažino, kad ji nejaukiai jaučiasi vaikštinėdama po šias kapines, tačiau aplinkiniai gyventojai tikino, kad savo vaikus ir anūkus čia veda pasivaikščioti be didesnės baimės, nors net plika akimi matyti pavojingi įtrūkimai įspūdingų gabaritų paminklų postamentuose. Dažnokai paminklai nuvirsta ir Kauno Eigulių kapinėse, mat didesnioji jų dalis išsidėsčiusi kalno šlaite. Šių kapinių administracijos vadovas sakė, kad beveik kasmet, paprastai po žiemos, virsta po du ar tris kapo statinius, todėl jis su savo darbininkais ir duobkasiais kiekvieną rytą apeina visą teritoriją. Apie nuvirtusius ar tik pasvirusius paminklus vyrai telefonu praneša kapą prižiūrėti turintiems asmenims, tačiau ne visuomet juos pavyksta prisišaukti. Paprastai palaidotojo giminaičiai suaktyvėja tik tuomet, kai tame pačiame kape nori palaidoti kitą šeimos narį. Pavojingiausiais laikomi sovietmečiu statyti paminklai, mat tuomet vyravo gigantomanijos mada, kai mirusiųjų giminaičiai stengdavosi ant artimųjų žmonių kapo užritinti kuo didesnį akmenį ar pastatyti kuo įspūdingesnių gabaritų įmantrų paminklą. Galbūt dėl tuometinių užsakymų vykdytojų nesąžiningo darbo, o gal dėl pražūtingo laiko poveikio dabar daugelis šių paminklų pavojingai sutrūkinėję ar pasvirę. Kiek geresnė padėtis dabar, tačiau tarp savo paslaugas siūlančio didelio būrio akmenskaldžių ir paminklų gamybos firmų atsiranda ir tokių, kurios vaikosi tik pelno, nekreipdamos dėmesio į darbų kokybę. Kauno miesto savivaldybės dizaino specialistai laikosi nuostatos, kad kapo statiniai negali būti aukštesni nei vienas metras, tačiau šis pageidavimas tik rekomendacinio pobūdžio, nors pastaruoju metu ir pavyksta įtikinti beveik visus besikreipiančiuosius dėl kapų sutvarkymo projektų tvirtinimo.
Kalbinti paminklus gaminančios firmos specialistai tvirtino, jog nors vieningų technologinių reikalavimų gaminant paminklus nėra, tačiau jie visuomet atskiras paminklo dalis sutvirtina ne trumpesniais kaip 5-7 centimetrų ilgio metaliniais strypais, kurie įbetonuojami specialiai išgręžtose skylėse. Kartais dėl tvirtumo paminklų detalės dar suklijuojamos ypač atspariais akmens klijais, todėl naujai pagaminti paminklai turėtų būti gerokai tvirtesni už savo pirmtakus, nors senose kapinėse galima aptikti ir praėjusio šimtmečio pradžioje pastatytų paminklų, kurie, nors ir apsamanoję bei neprižiūrimi, nė nemano virsti ar suirti. Specialistai teigė, kad kapų statinių stabilumas nemaža dalimi priklauso ir nuo pamato gylio. Lygioje vietoje, priklausomai nuo grunto, pamatas turėtų būti įleidžiamas į žemę ne mažiau kaip 1,1 -1,2 metro, o šlaituose - ne mažiau kaip 1,4 metro, antraip per kelerius metus žiemos įšalas juos išjudins ir paminklas pakryps. Mums derėtų imti pavyzdį iš daugelio užsienio valstybių patirties, kur laidojimo vietą žymi kukli ant žemės paguldyta plokštė ar kremuoti artimųjų palaikai supilami į urnas bei saugomi specialiuose kolumbariumuose.
